Specialistai – apie neviešintus atvejus: po seksualinės prievartos tylėti liepia patys artimiausi ("www.delfi.lt", 2020-03-01)

Naujausi Statistikos departamento duomenys rodo, kad Lietuvoje per metus seksualinės prievartos artimoje aplinkoje nusikaltimų sumažėjo perpus. Vis dėlto specialistai tikina, kad skaičiai yra toli nuo realybės ir įspėja, kad tikroji situacija gali būti tragiška.
Kaip skelbia Statistikos departamentas, praėjusiais metais Lietuvoje buvo užregistruotas 31 seksualinės prievartos nusikaltimas artimoje aplinkoje. Kitaip tariant, tiek ikiteisminių tyrimų buvo pradėta. 2018 m. tokio pobūdžio nusikaltimų buvo registruota 63, t.y 50,8 proc. daugiau. Kaip matyti iš statistikos, daugiau seksualinio smurto artimoje aplinkoje atvejų registruota mieste nei kaime. 2019 m. dėl tokių nusikaltimų mieste pradėta 18 ikiteisminių tyrimų, kaime – 13. 2018 m. atitinkamai 51 ir 12.
Dažniausiai aukomis tampa vaikai
Skaičiai rodo, kad 2019 m. nuo seksualinė prievartos artimoje aplinkoje nukentėjo 42 asmenys. Iš jų net 31 nebuvo sulaukęs pilnametystės. Detaliau žiūrint į nukentėjusiųjų amžių matyti, kad dažniausiai praėjusiais metais namuose seksualiai išnaudojami buvo 4–6 metų (tokių buvo 9) ir 10–14 m. vaikai (jų taip buvo 9). Dar šešiems seksualiai artimoje aplinkoje išnaudotiems vaikams buvo 7–9 metai, penkiems – 15–17 metų. Dar du nuo artimiausių žmonių nukentėję vaikai nebuvo sulaukę nė ketverių.
Nors tokia aukų charakteristika atrodo sukrečianti, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė teigia, kad nukentėjusių tiek suaugusių, tiek vaikų iš tiesų yra kur kas daugiau ir tikrasis problemos mastas iki šiol yra nežinomas.
„Mes kviečiame vaikus prabilti, pranešti. Bet kaip tu gali kviesti vaiką, kuriam yra treji, ketveri, penkeri metai. Galų gale, net ir vyresni vaikai yra kaustomi siaubo, baimės, gėdos, jie nemoka įvardyti. Labai įdomu, kad mes iš nukentėjusių vaikų neretai girdime „bet aš sakiau“. Pasirodo, jis sakė kitokia kalba, kalbėjo apie visai kitokius dalykus, suaugusieji tų signalų neiššifruoja.
Turime visiškai tragišką situaciją, kai tai vyksta artimoje aplinkoje, kai nusikaltėlis yra artimas šeimos narys ar žmogus, kuriuo pasitiki mylimi suaugusieji. Kaip tada prakalbti, ką tada sakyti? Aš manau, kad mes kalbame apie tokį lauką, kuris yra visiškai suaugusiųjų atsakomybė, šitų nusikaltimų neturėtų būti, nėra jokių objektyvių priežasčių šitiems nusikaltimams vykti. Šioje vietoje mes turime kalbėti apie suaugusiųjų atsakomybę – tiek tų, kurie galbūt galėjo pastebėti, tiek tų, kurie galbūt turi tam tikrus seksualinius sutrikimus, kurie juos verčiau daryti tokius nusikaltimus“, – laidoje Delfi11 kalbėjo K. Mišinienė.
Situacija gali būti daug rimtesnė
Komentuodama kardinalų tokių nusikaltimų sumažėjimą, K. Mišinienė tikino, kad kol kas džiaugtis galima nebent skaičiais, tačiau realių pokyčių esą beveik nėra.
„Jeigu į situaciją žiūrime pro statistikos akinius, galbūt mums atrodo, kad tas mažėjimas yra sveikintinas dalykas, kad taip ir turėtų būti, tačiau realybėje mes dirbdamos su aukomis – tiek vaikais, tiek suaugusiais, ypač nukentėjusiais nuo seksualinės prievartos, matome, kad situacija yra praktiškai tragiška. Niekas nesikeičia, ar tai būtų šie ar praėjusieji metai. Aukoms prabilti yra sunku, dažnai jomis netikima, prabilusios jos sulaukia pakankamai daug nepasitikėjimo.
Įrodinėti tokius nusikaltimus yra labai sunku. Kvalifikuotą teisinę pagalbą praktiškai tu gali gauti tik didmiesčiuose. Mes nevyriausybininkai, socialinio darbo atstovai matome, kad kol nesutvarkytas aukų nukreipimas pagalbai, tol vieni galėsime džiaugtis, kad mažėja, kiti sakysime, kad tai yra netiesa“, – apgailestavo specialistė.
Kad skaičiai gali neatspindėti tikro seksualinio pobūdžio nusikaltimų namuose skaičiaus, antrino ir laidoje dalyvavęs Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Julius Rėksnys.
„Kas dar gali sąlygoti tą statistiką, kad šitie nusikaltimai labai latentinio pobūdžio, t.y. labai sunkiai atskleidžiami. Įsivaizduokit, žmonės, ypač vaikai, praneša apie artimoje aplinkoje jų atžvilgiu padarytus netinkamus veiksmus, kuriuos jie galbūt ir nelabai suvokia. Tai priklauso nuo amžiaus, nuo išsivystymo, nuo brandos. Atsižvelgiant į tą latentiškumą, sakyčiau, kad į statistiką nereikėtų kreipti tiek daug dėmesio.
Pradėti tyrimai dar nereiškia epizodų skaičiaus byloje. Tyrimas gali būti pradėtas dėl vieno pareiškimo, o pasirodys, kad vaikas buvo išnaudojamas metus ir tų įvykių per metus, sakykime, buvo 20 ar 30“, – aiškina prokuroras.
Kasdien lankė šeimą ir nepastebėjo tvirkinamo keturmečio
K. Mišinienė teigia, kad didelė dalis sunkių seksualinių nusikaltimų taip ir lieka už uždarų namų durų dėl kelių priežasčių. Viena jų – specialistų kvalifikacijos trūkumas.
„Jeigu socialiniai darbuotojai mums dar šiandieną pasako – bet manęs nemokė atpažinti tokių dalykų. Aš galiu atpažinti, kada vaikas alkanas, kada jis neprižiūrėtas, kada jam šalta, tačiau aš nemoku atpažinti seksualinės prievartos. Manau, čia yra tam tikra drama mūsų šalyje“, – teigė pašnekovė.
Anot jos, specialistai puikiai moka atpažinti fizinį smurtą, tačiau nesiryžta įvertinti seksualinio vaiko išnaudojimo.
„Man tiesiog galvoje iškyla atvejis, kai mes teikėme pagalbą ketverių metų berniukui, kuris buvo ilgus metus prievartautas savo tikro tėvo. Ketverių metų ilgus metus… Diskutavome su socialine darbuotoja, kuri kas dieną lankė šeimą ir nieko nepastebėjo. Ji pastebėjo mėlynes po akimi, ji matė nuliūdusį, sutrikusį vaiką.
Jau buvo surinkti visi duomenys, byla teisme ir socialinė darbuotoja vis dar sutrikusi, ji toliau galvoja, kad „aš ir dar kartą nesiryžčiau įvertinti seksualinio smurto“. Aš manau, čia yra ilgas kelias mums patiems, specialistams, mokytis įvardyti tam tikrus dalykus. Čia galbūt yra užduotis universitetams ir kolegijoms peržiūrėti savo programas“, – apie darbo praktiką kalbėjo K. Mišinienė.
Tylėti liepia patys artimiausi
Dar viena problema, pabrėžė laidos dalyviai, yra tėvų ar kitų artimųjų abejingumas pagalbos netiesiogiai besišaukiančiam vaikui. Anot J. Rėksnio, iki šiol pasitaiko atvejų, kai apie patiriamą seksualinę prievartą prabilusiais vaikais netiki net jų pačių tėvai.
Prokuroras atskleidžia ir dar vieną šokiruojančią tiesą. Pasak jo, praktikoje neretai nutinka ir taip, kai suaugusieji net ir suprasdami su vaiku daromus nusikaltimus, liepia jiems tylėti.
„Su vaikais ir su suaugusiais dirbti atskiriant tą seksualinę prievartą yra labai svarbu. Vienas dalykas, kai tai yra nepažįstamas asmuo, kai vaikas jaučia pavojų. Bet šeimoje atsitinka dar vienas įdomus dalykas, kad suaugusieji, kurie tai pastebėjo ar tyčia nepastebėjo, tampa lyg to nusikaltimo bendrininkais. Jie supranta, kad jeigu vaiko pranešimas apie įvykį pasitvirtins, griūna visas juos supantis pasaulis. Ir šiuo atveju, tu turi pasirinkti tarp dviejų vertybių – tarp vaiko, jo ateities, saugumo ir tarp savo saugumo, ryšių su tuo pažeidėju išsaugojimo. Tas pasirinkimas, manau, ir lemia visus šiuos dalykus“, – teigė J. Rėksnys.
Kad vietoj pagalbos seksualiai išnaudojimą vaiką pastebėję suaugusieji liepia jam likti su tokia našta tyloje, patvirtina ir K. Mišinienė.
„Aš pati daug metų galvoju, kodėl kalbėti apie fizinį smurtą nėra taip sudėtinga ir gėdinga kaip kalbėti apie seksualinį smurtą. Tose bylose, kuriose padedame aukoms, mes neretai girdime, kad neretai artimi šeimos nariai tam vaikeliui sako – nedaryk gėdos, jeigu tu apie tai prasitarsi, bus baisi gėda. Kaip ir prokuroras sako, sugrius visas aplinkinis pasaulis“, – laidoje kalbėjo specialistė.
K. Mišinienė pabrėžė, kad nusikaltimo slėpimas taip pat yra nusikaltimas.
„Aišku, vieną žinutę siųstume artimai aplinkai, kurie galbūt galėtų pastebėti daugiau, tačiau nenori, bijo tam tikrus demonus išleisti iš spintų. Mes tylėdami apie tam tikrus dalykus dar labiau traumuojame vaiką. Niekas nepraeis savaime ir slėpti tokius nusikaltimus taip pat yra nusikaltimas“, – akcentavo specialistė.
 
Apie globėjo prievartą prabilusios mergaitės byla teismo nepasiekė
KOPŽI vadovės teigimu, egzistuoja ir dar viena problema, trukdanti pamatyti tikrąjį seksualinių nusikaltimų artimoje aplinkoje mastą – daug ikiteisminių tyrimų taip ir nepasiekia teismo.
„Dažnai mes turime tokią situaciją – vaiko žodžiai prieš suaugusio žodžius. Aišku, aš nesu teisininkė, aš esu tik socialinė darbuotoja, bet, kaip bebūtų gaila, teisėsaugoje tikrai yra ta tendencija pasitikėti suaugusiojo žodžiu.
Mąstau apie paskutinį mūsų matytą nutrauktą ikiteisminį tyrimą, kai globėjai stoja piestu – „tikrai to nebuvo“, o mergaitė sako – mane globėjas prievartauja ne vienerius metus. Ir teisėsauga patiki globėjų šeima, nesurinkdama kitų įrodymų. Mes sakome – žiūrėkite, bet mergaitė bėga iš namų, žaloja save, ji jau demonstruoja delinkventinį (peržengiantį normas – Delfi ) elgesį, ar tai negalėtų būti tam tikras kabliukas? Tai yra tamsus miškas, kuris demonstruoja tam tikrą mūsų pačių požiūrį. Dažnai teisėsauga sako – mes turime būti nešališki, mes suprantame, bet žodžių neužtenka, reikia įrodymų. Mes, socialiniai darbuotojai, norėtume teisėsaugai pasiųsti žinutę – tai pasistenkit, kolegos, pasikrutinkit, padarykite tuos tyrimus“, – kritikos negailėjo K. Mišinienė.
Savo ruožtu prokuroras J. Rėksnys nesutiko, kad teisėsaugos pareigūnai labiau linkę pasitikėti suaugusiojo žodžiu. Jo teigimu, dažnai vaiko parodymai tokio pobūdžio bylose būna pagrindiniai.