Kai geros idėjos dėl vykdytojų neprofesionalumo ir tinginystės sukelia daug skausmo, atveria kelią nelaimėms.
Kiek metų mes visi, dirbantys socialinės pagalbos lauke, svajojome apie tokias įstaigas kaip Savarankiško gyvenimo namai, kur pažeidžiami, nesugebantys pilnavertiškai vieni gyventi asmenys, jiems saugioje aplinkoje galėtų oriai kurtis, auginti vaikus, netapti nustumtais į paribius?
Alytaus apylinkės teismas nusprendė, jog nedidelio rajono Savarankiško gyvenimo namuose glaudęsis trečią dešimtį įpusėjęs vyras, sergantis sunkia lėtine, progresuojančia psichine liga yra nepakaltinamas dėl savo veiksmų, kuomet jis ilgą laiką terorizavo, tvirkino tuose pačiuose namuose gyvenusią nepilnametę, čia patekusią su girtaujančiu tėvu, neturinčiu kur daugiau eiti.
Mergaitė taip bijojo ją persekiojusio kaimyno, jog net norėdama išeiti iš kambario, maldaudavo kitų pagalbos, po visų įvykių paauglė pradėjo save žaloti, jai diagnozuota depresija.
Kas čia per idėja sumesti visus į vieną katilą ir paskiau ramiu veidu teigti, jog „situacija kontroliuojama, rajono gyventojų problemos sprendžiamos”?
Ne Savarankiško gyvenimo, o Nepriežiūros namai.