Mus vis pasiveja žaizdos iš „suvaldytos migrantų krizės”.
Antrus metus teikiame pagalbą R., ką bedarytume, ji nyksta akyse.
Išskirtinio grožio, elegancijos jauna moteris, išsilavinusi, savo gimtojoje šalyje daug kovojusi už neturtingųjų teises, pasirinkusi gyventi su jais lūšnynuose ir apie tai pasakoti visuomenei, šiandien yra virtusi pilku šešėliu, vos pakylančiu iš lovos ir svajojančiu vėl ten panirti.
R. yra išgyvenusi po žiauraus apipjaustymo, jos bendruomenėje jis atliekamas jau pilnametėms merginoms, jei neturi lėšų – be nuskausminamųjų.
„Tu guli išskėstomis kojomis ir matai juos imant žirkles… Būk stipri, sako, mūsų gentyje moterys turi būti ištvermingos…”
Tačiau įvykiai, paskatinę moterį bėgti iš tėvynės, yra susiję su nuolatiniu ginkluotų islamistinių grupuočių puldinėjimu, kai mačetėmis buvo kapojami visi, pasitaikantys sužvėrėjusių karių kelyje.
Vietos medikai yra nufotografavę kruviną, sužalota galva R.
„Aš buvau vilties žmogus, visada iš bet kokios situacijos rasdavau išeitį, žinojau, kad mano rytojus bus geresnis už šiandieną, reikia tik nenusiminti”.
R. palūžo tuometiniame migrantų centre Medininkuose, o gal ir visos ankstesnės negandos susivienijo ir pradėjo ją dusinti.
„Manęs niekada taip ilgai nebuvo laikę uždarytos, ir dėl ko? Pavargau, labai pavargau, man nebesvarbu, kas bus toliau su manimi, norėčiau tik su mama atsisveikinti. Aiškinau jai, kad negyvensiu taip, kaip ji, veršiuosi į pasaulį… O kuo pavirtau…”
„Žinau tik viena – teisingumo nėra, tokiems kaip mes, nieko nėra”.