Vėl neįgalios, garbaus amžiaus moters seksualinis išprievartavimas.
Teismas įvykį gana smulkiai išnagrinėjo, recidyvistas, kurio pirmasis teistumas buvo dar prieš 40 metų, o paskutinis – neišnykęs, beje, dėl nepilnamečio asmens tvirkinimo, nuteistas 2 metams 4 mėnesiams.
Bausmė sutrumpinta, nes teisiamasis prisipažino ir gailėjosi – „nesuprantu aš kartais savęs, mano sąmonė buvo tuo metu aptemusi”, taip skambėjo tas gailėjimasis.
Net nežiūrint šio akivaizdaus absurdo, mums kažko dar pritrūko teismo ištarmėje.
Užpuolimas įvyko miesto nakvynės namuose, tapusiuose paskutiniu ligotos, vienišos moters prieglobsčiu nuo smurto artimoje aplinkoje.
Ar tai, kad tokiose įstaigose kaip silkės sugrūdami žmonės, šiaip neturintys, negalintys susitikti, yra kokia tai pretenzija į integraciją?
Paklausius darbuotojų liudijimų, atrodo, kad jie kalba apie sausrą, lietų ar krušą – nemalonios gamtos išdaigos, bet neišvengiamos, nieko čia nepadarysi. Toks gyvenimas, toks mūsų darbas.
Bet ar tikrai? O gal tiesiog tinginiai valdininkai naudojasi tuo, kad aukos yra bebalsės, jų niekas negina, tai ir neieško saugesnių sprendimų?
Sunku įsivaizduoti kitą valstybės įstaigą, kur taip apatiškai būtų žiūrima į nuolat viduje pasikartojantį smurtą.