Labai skaudus pralaimėjimas, smogiantis į patį centrą valstybės garantuojamo teisingumo – apginti silpniausius savo narius.
Kauno apylinkės prokuratūra antrą kartą atsisakė tęsti tyrimą dėl devynis metus trukusio nuteistojo prievartavimo Pravieniškių pataisos namuose.
Kalinčiųjų gyvenimas yra persmelktas seksualinės prievartos tema – apie tai nuolat kalbama, grasinama, to visą laiką bijoma.
Įkalinimo įstaigoje išprievartautas gali būti bet kas, tai yra užtikrintai veikiantis dominavimo ir kontrolės įrankis.
Ko tikėjosi J.N., prabildamas apie ilgametes patyčias, prievartą įkalinimo įstaigoje? Ir ką reiškė liudyti apie „po laiptais, sandėliuke, tualete, dušuose, laiptų aikštelėse mane oraliniu ir analiniu būdu prievartaudavo keliese”?
Teisingumo.
Tačiau teisėsaugos atstovai, dirbantys toje pačioje įstaigoje, kurioje J.N. teigia patyręs metų metais persekiojimą, seksualinį priekabiavimą, prievartavimus, fiksuoja įvardintų įtariamųjų ir visų lygių viršininkų parodymus – „nieko nebuvo, riksmų, pagalbos šauksmų negirdėjome, pats žmogus vėliau viską paneigdavo, matosi, konfliktiškas jo charakteris…”
Gal tokius tyrimus profesionaliau atliktų pareigūnai, tiesiogiai nepavaldūs įstaigos direktoriui?
Kategoriškai manome, jog seksualinei prievartai galima užkirsti kelią nelaisvės atėmimo vietose – jeigu to nori įstaigų vadovai, politikai, jeigu ji yra nepriimtina visuomenei.
Turime užtikrinti saugius būdus, kaip pranešti apie tokius įvykius, kaip objektyviai juos ištirti.
„Jaučiau didelę gėdą ir pažeminimą dėl to, kas man nutiko kalėjime. Ilgainiui supratau, jog tai ne mano, o mano šalies gėda” – rašė garsus žmogaus teisių aktyvistas Tom Cahill, pilietinių protestų metu 7-me dešimtmetyje nuteistas kalėti ir vos išgyvenęs po grupinio išprievartavimo ir kankinimų viename iš Teksaso kalėjimų.