Kokią didelę naštą gali nešti vos keliolika metų turinti mergaitė – suaugusiųjų pasauliui tyliai stebint.
Pas mus ji patenka, nes bėga iš namų, tiesiog dingsta iš jų, negrįžta.
Mama jau daug metų emigravusi, dirba užsienio šalyje, siunčia šeimai pinigus – ankstesnius pažadus grįžti keičia nauji, panašu, kad moteris galutinai įsitvirtinusi svetur.
Vaikų tėvas dirba per du darbus, šeima seniai nejaučia nepritekliaus, tačiau šio vienintelio suaugusio žmogaus vaikai praktiškai nemato.
Tad vyriausia dukra, dar paauglė, rūpinasi likusiais keturiais broliais ir seserimis – maistu, namų ruoša, jaunėlių pamokomis, rūbais…
Bet ar tokia našta yra įmanoma vaikui?
„Aš bėgu, nes noriu užsimiršti, išgeriu su draugais, nes tada galiu negalvoti apie namus. Suprantu, kad darau negerai. Pasitaisysiu”.
O kaip priversti atsikvošėti suaugusius?