Sunku yra matyti skriaudžiamus vaikus, bet dar sunkiau, kai sutinki tą slepiančius artimiausius šeimos narius, bendruomenę.
Į namus Tauragės apskrityje ne kartą buvo kviečiama policija – gelbėti ją nuo mušančio sugyventinio prašė dviejų dukrų motina.
Po to įvykdavo „susitaikymai”, „atleidimai”, iki sekančio karto.
Kai neįgali jaunesnė dukra pastojo ir pagimdė vaikelį – tarnyboms nekilo minčių sunerimti, nors kažkaip sureaguoti.
Paskutinį kartą pareigūnus dėl siaučiančio girto patėvio kvietėsi jau nepilnametė, spardoma ir tampoma po kambarius.
Tada ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, įsikišus motinai, kad viskas išsisprendė, pretenzijų nėra.
Vėl – visiems ši versija tiko.
Ir tik ištrūkusiai iš namų vyresnėlei kreipusis į žurnalistus, šiems (!) suorganizavus DNR tyrimą, paaiškėjo, jog nepilnametės vaikelio tėvas yra kartu gyvenantis, smurtaujantis patėvis.
„Netikiu!!” – didelėmis ašaromis rauda dukrų motina, nepaleisdama sugyventinio rankos, o šis, atsigavęs nuo pirmo šoko, atkakliai ginasi „mane suviliojo, pavydėjo manęs savo motinai”.
Ar galėtų tokios kraujomaišiškos, pilnos bjaurios prievartos dramos vykti, jei tarnyboms nuoširdžiai rūpėtų vaikų gerovė, seniūnijai – ne paskutiniai pletkai iš „anų trobos”, o silpnesniųjų užstojimas ir palaikymas?