Globos namai, iš kurių neretai ne tik į šeimas, bet ir tiesiog į gatvę bėga paaugliai, buvo ir iš Žemaitijos kilusios Jolantos prieglobstis (vardas pakeistas – DELFI). Atsiradus globėjų porai, Jolanta sakė džiūgavusi kad pagaliau kažkas ją priglaus, rūpinsis kaip savo šeimos nariu. Ir rūpinosi, kol globėjai nenusprendė skirtis.
Viltis pagaliau turėti šeimą subliuško, o tuomet vos trylikos metų mergaitės gyvenimas virto tikru pragaru.
Savo istorija papasakoti sutikusi ne taip seniai pilnametystės sulaukusi Jolanta – niekuo neišsiskiria iš kasdien į universitetą skubančių jaunų merginų. Tiesa, jai teks dar kelis metus praleisti mokyklos suole, kol po truputį sulipdys savo gyvenimą iš šukių. Kone penkeri metai gydomos sielos žaizdos sunkiai gyja. Jolanta sako suprantanti, kad paauglystėje sugriautas jos gyvenimas neturi baigtis dugne, kad reikia bandyti atsitiesti ir eiti toliau. Net jei labai skauda.
„Aš juos pažinojau“
„Tuo metu dar gyvenau globėjos šeimoje. Tačiau ji išsiskyrė, mažai būdavo namuose. Išsiskyrusi ji ėmė ieškoti draugo, palikdavo maisto man ir savo sūnui ir kokią savaitę mes jos nematydavome. Kiti du vaikai toje šeimoje jau buvo suaugę“, – pasakojo Jolanta.
Ji neslėpė, kad laisvai gyventi leidusi globėja ėmė gerokai mažiau domėtis ką ji veikia ir su kokiomis draugėmis bendrauja. Ji su panašaus amžiaus moters sūnumi buvo palikti patys savimi rūpintis. Taigi, ji gana dažnai lankėsi pas draugę, kad tik nebūtų viena. Jolanta sakė nė negalvojusi, kad vieną dieną, einant pas draugę, sutikti pažįstami vyrukai taps jos budeliais. Greičiausiai, jie jau buvo suplanavę, kad tėvų užuovėjos neturinčią vos trylikos metų mergaitę galima priversti dirbti prostitute. O ji nė nenujautė, koks košmaras laukia.
„Neskubėjau sėsti į automobilį, tačiau jie vis kalbino, kad vis tiek važiuoja į tą pusę. Įsėdau į mašiną. Juk juos pažinojau. Kai pamačiau, kad pasuko ne į mano draugės namų pusę, prašiau paleisti. Jie tvirtino, kad tik trumpam užsuks savo reikalais, o po to tikrai nuveš“, – prisiminė Jolanta išgyvento pragaro pradžią.
Trylikametę į neaiškų butą nuvežę vyrai pareiškė, kad ji turės atidirbti jų skolas. „Priešinausi, bet mane sumušė ir vis grasino, kad užmuš, jei priešinsiuosi. Prie manęs jie dar žiauriai sumušė kažkokią mergaitę už tai, kad ji bandė pabėgti, o paskui kažkur išvežė. Daugiau jos nemačiau. Bute buvusi kita mergina sakė, kad geriau paklusti. Kiek teko girdėti vėliau, ji savo noru įsitraukė į prostituciją. Aš to nenorėjau. Bandžiau pasitraukti iš gyvenimo. Sirgau, pjausčiausi rankas, – nuleidusi akis prisipažino Jolanta. – Matyt, jiems buvau nebereikalinga, kai pamatė, kad man ėmė pūliuoti rankos. Vis įtikinėjau, kad manęs jau pasigedo ir ieško. Paleido nueiti į namus, bet prigrasė grįžti. Kitaip žadėjo susirasti. Bet aš atsidūriau ligoninėje“.
Niekam nereikalingo gyvūno gaila visiems, o žmogaus?
Jolanta sakė nesitikėjusi, kad po patirto košmaro, kai buvo žiauriai mušama ir žaginama, jos lauks vienas po kito skaudūs likimo smūgiai. Moteris, prie kurios jis norėjo prisiglausti kaip prie mamos ir pasiguosti, ją atstūmė.
Rūpestingo dėmesio po pragariško smurto ji sulaukė iš visiškai svetimo žmogaus – gydytojo. Būtent jis atvedė policijos pareigūną į ligoninę ir nuramino mergaitę. Gydytojas papasakojo, kad tai geras žmogus, gali jai padėti. Išgydžius kūno žaizdas, sielos žaizdos vis negijo, o kai kurios tik gilėjo – iš ligoninės gydytojas ją siuntė ne į globos namus, o reabilitacijai, kuo toliau nuo patirto košmaro. Tačiau žinojimas, kad ji niekam nereikalinga, globėja, kuri buvo kaip mama, neapkabins ir nepaguos, skaudino ir kėlė pyktį. Kodėl globėja jos atsisakė?
„Tiksliai taip ir nepaaiškino. Tik pasakė, kad keliu jos šeimai grėsmę, o mane paimti esą nori globos namai. Globos namuose sakė, kad globėja pati nebenorėjo manęs matyti. Esą po to, kai tie vaikinai uždarė bute ir žiauriai elgėsi, globėjai tapau visai nebereikalinga, – pasakojo paauglė, – Tuomet ėmiau maištauti prieš visus“.
Į globos namus priversta sugrįžti Jolanta neslepia, ilgai negalėjo jaustis normalia ir apsimesti, kad nieko neįvyko. Košmariški išgyvenimai įsirėžė skaudžiau, nei į ranką pačios smeigti peiliukai. O aplinkiniams buvo paprasčiau ją smerkti, nei suprasti, kas ją slegia ir kodėl ji taip pyksta ant žmonių, kodėl elgiasi kaip išgąsdintas žvėriukas.
„Bėgau iš globos namų, kitaip maištavau, negalėjau mokytis, buvau pikta, kad esu niekam nereikalinga, žeminama, atstumta. Galiausiai išvežė į kitą miestą, į socializacijos centrą“, – pasakojo Jolanta.
Bylos tyrimas vis nesibaigė ir vis neleido kabintis į gyvenimą iš naujo, viską palikus praeityje. „Tik kai viskas pasibaigs, ir žinosiu, kad mano skiaudėjai bus nubausti, nurimsiu. Daug kas bandė atkalbėti, sakė, kad paprasčiau pamiršti kas vyko ir gyventi toliau. Bet kaip pamiršti? Kai žinau, kad aš nenorėjau tokios paauglystės, nenorėjau tapti prostitute, nenorėjau, kad su manim taip žiauriai elgtųsi. Mano kovai su patirtu košmaru pritarė tik „Carito“ darbuotoja, su kuria atsitiktinai susipažinau. Ji man – daugiau nei tik tokias kaip aš globojančios organizacijos darbuotoja“, – sakė mergina.
Byla verčia vėl išgyventi košmarą
Organizacijos atstovai padeda į skurdą patekusioms šeimoms, slaugo ligonius, dirba su moterimis, tapusiomis prostitucijos aukomis, gatvės vaikais, lanko kalinius, padeda grįžusiems iš kalėjimų, globoja senelius ir neįgaliuosius. Tad atsitiktinė pažintis su „Carito“ organizacijos darbuotoja Jolita įvyko moteriai atėjus į vieną socializacijos centrą, kur buvo išsiųsta prieš visuomenę maištavusi Jolanta.
Sužinojusi apie Jolantos gyvenimą, Jolita ėmė domėtis jos byla, kurios tyrimas, jos akimis, vyko gana vangiai. Šiaip ne taip byla pasiekė teismą. Jolantai vėl teko akis į akį susitikti su jaunais vyrais teisme, nors dar buvo nepilnametė ir teismas turėtų sudaryti sąlygas jiems nesusitikti. „Teisėja nusprendė, kad mergaitė jau gana suaugusi ir gali stoti teisme akis į akį su kaltinamaisiais“, – neslėpė pasipiktinimo Jolita.
O Jolantai vėl ėmė slysti žemė iš po kojų – teisme ne tik teko viską smulkiai pasakoti ir išklausyti kaltinamųjų advokatų replikas, kad ji pati dėl visko kalta, bet ir žiūrėti į žmones, kurie iš jos atėmė paauglystę.
Kone po penkerių metų Jolanta tik pradėjo atsitiesti. Sutikti geri žmonės padeda atgauti pasitikėjimą. Socializacijos centre drauge tapusi mergaitė pakvietė į šeimą – jos tėvai Jolantą priėmė kaip savo dukrą, palaiko ir padeda pažinti kitokį gyvenimą. Jolanta sugrįžo ir į mokyklą. Ir kai jau atrodė, kad viskas stoja į savo vėžes, žemė tarsi išslydo iš po kojų. Ilgi metai tikėjimo Jolantai buvo užbraukti vienu žodžiu – nekalti. Ji neslėpė, kad jausmai susipynė tai išgirdus. Negi ji pati kalta, kad neturi šeimos, artimųjų, nieko, kad užstotų prieš skriaudikus?
„Kovosiu toliau. Teisėja į akis man nieko nesakė, bet sužinojau nuomonę apie save, ji viešai pareiškė, kad užtenka pažiūrėti į mane ir viskas aišku“, – neslėpė nuoskaudos Jolanta.
„Carito“ darbuotoja Jolita, jau tapusi ne tik patarėja, bet ir drauge, neslepia, kad tokio akibrokšto taip pat nesitikėjo. Moteris suprato Jolantos skausmą, todėl nusprendė padėti kovoje. Normalios paauglystės taip ir neturėjusi Jolanta sako norinti tik vieno – kad pagaliau išgirstų nieko blogo nepadariusi ir nėra verta pasmerkimo. Jolanta sako sunkiai galinti patikėti, kad vyrukai supranta ką jai teko išgyventi, kaip ją sugniuždė. O ir vieno jų palinkėjimas: „susirask gerą vyrą“, nuskambėjo kaip dar vienas pažeminimas. Juk jie patys ir sugriovė pasitikėjimą žmonėmis.
Rita Gečiūnaitė
Publikuota 2014 m. sausio 25 d. www.delfi.lt