Kai tik prasideda koks rimtesnis tyrimas dėl išnaudojimo, spaudimo sulaukia ne tik nukentėjusieji.
Jau beveik pripratome, kad įsijungia ir nusikaltėlių „švelnioji artilerija” – mamos ir žmonos.
Tėčiai kada ne kada ten irgi egzistuoja, tačiau su jais netenka susidurti.
„Artilerija” šaudo kelių rūšių sviediniais.
Mamos pasakoja, koks sūnus yra dar vaikiškas, patiklus, rūpestingas jai… Liūdnai to klausomės, nes bylos duomenys paprastai kalba apie ne kartą nusikaltusį, žiaurų, cinišką žmogų.
Vėliau pereinama į aukų kaltinimą, „kartoju jums, ji viską meluoja, ta pasileidėlė, visas rajonas gali paliudyti, kad ji baisus žmogus” – šito klausytis jau sudėtingiau, kartais įsitraukiame į bevaisį ginčą.
Ir viską užbaigia grąsinimai – „mes būtinai rašysime skundą į ministeriją, kad jūs padedate padugnėms, aš pati eisiu į televiziją, pas žurnalistus, kad tik jus uždarytų”.
Nieko tokio, suprantame mamų neviltį.
Kiek sunkiau buvo neseniai kalbėtis su įtariamojo žmona, kuri tvirtino, jog „taip, pasmurtauja jis ir namuose, bet tik kartais, o ką jam vargšui daryti, kai per karantiną nedirbo joks psichologas, jam tiesiog nervai neatlaiko”…