Visos šios istorijos jau tampa istorija, bet kodėl taip skauda?
Iki susitikimo su šiuo Migracijos departamento pasamdytu advokatu ir jo padėjėjais (kai kurie iš jų smarkiai pranoko savo vadą, blogąja prasme) daug metų baudžiamosiose bylose matėme tikrai įvairiai besielgiančių teisininkų, buvo nepalaužiamos garbės vyrų ir moterų, buvo tikrų šunsnukių.
Bet šitaip, tokiais mastais, laikyti savo klientus kvailių vietoje, meluoti jiems ir valstybei, kad kažką darai, o realiai tiesiog neatstovauti jų, neteikti jų dokumentų teismams…
Atvažiuodavome į pabėgėlių centrus, stovyklas ir iš karto šimtai žmonių tiesiog rėkdavo į veidą „kas mano advokatas, kaip man jį pasiekti, koks mano statusas, kodėl 8 mėnesius man niekas neatsako į jokį klausimą” ir t.t.
O kai matydavai nepajudinamą Migracijos departamento vadovų šio advokato palaikymą „mes jo darbu patenkinti” – sutartį jie nutraukė daug vėliau, kai jau viskas buvo sunaikinta, pabėgėliai ir jų artimieji „apšvarinti” – labai karčios išvados piršosi.
„Mano brangiausias pone, maldauju atleisti, kad trukdau”, taip kreipdavosi šiame straipsnyje aprašyta jauna moteris iš Kongo DR į savo advokatą karštligiškose mesendžerio žinutėse.
O ponas nepasivargino pateikti teismui unikalius moters turimus dokumentus – detalų gydytojų išrašą apie jos patirtus seksualinės prievartos epizodus. Prieglobstis nesuteiktas.
Nesame naivios – plūstelėjęs pabėgėlių srautas į mūsų šalį buvo geras pjūties metas tiek sukčiams, tiek sąžiningiems teisininkams, visi savo aruodus prisipylė su kaupu.
„O, jeigu jūs žinotumėte, kokią kančią išgyvenu palikusi savo namus ir atsidūrusi šioje nepažįstamoje, nelaukusioje manęs šalyje… Kodėl aš iš viso gimiau, kodėl gyvenu, aš taip pavargau, ką man toliau daryti…”