Neseniai Lietuvą sukrėtęs atvejis, kai užsieniečių registracijos centre dirbęs psichologas seksualiai prievartavo pažeidžiamus prieglobsčio prašytojus, parodė, kad net tie, kurie turėtų būti pagalbos ir saugumo šaltinis, gali tapti pavojumi. Šis įvykis iššaukė diskusiją, ką patiria pagalbos prašantys asmenys ir ką reikėtų daryti kitaip.
Lietuvoje šiuo metu veikia apie 450 uždarų institucijų, kuriose apribojama žmogaus laisvė – nuo įkalinimo įstaigų iki vaikų socializacijos centrų, psichiatrijos ar užkrečiamųjų ligų gydymo įstaigų. Tokiose erdvėse žmonės tampa priklausomi nuo institucijų kontrolės, jų sprendimų bei darbuotojų elgesio, o laisvės apribojimas dažnai reiškia ir didesnę riziką patirti seksualinį smurtą.
Ar situacija keičiasi?
Vakar nevyriausybinė organizacija „Sienos Grupė“ kartu su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centru (KOPŽI) kvietė į viešą diskusiją „Uždaros institucijos ir atviros žaizdos: seksualinio smurto patirtys“, kurioje buvo nagrinėjami klausimai, ilgai likę paraštėse.
„Daugiau nei prieš 20 metų kelios nevyriausybinės organizacijos darėme monitoringą uždarose institucijose ir aptikome daugybę kraupių dalykų – seksualinio smurto atvejų… Tačiau nuėjus pas įstaigos vadovus pasikalbėti apie tokias situacijas, jie viską neigdavo. Labai tikiuosi, kad dabar situacija keičiasi“, – patirtimi dalijosi Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius, Vilniaus universiteto ligoninės Vaiko raidos centro gydytojas konsultantas prof. Dainius Pūras.
„Iš tiesų tyrimai rodo, kad situacija blogėja, o ypač migrantų teisių srityje. Viena vertus, yra nemažai tarptautinių teisės aktų, tačiau kyla klausimas ar jie tikrai veikia?“, – kėlė klausimus teisininkė, Vilniaus universiteto mokslininkė, Baudžiamosios justicijos katedros vedėja dr. Ilona Michailovič.
Visgi Vilniaus universiteto docentas, lingvistas, vienas iš nevyriausybinės organizacijos „Sienos Grupė“ steigėjų dr. Vuk Vukotić, bendraudamas su nukentėjusiais, sakė, jog socialinio smurto atvejų vis dar yra daugybė: „Žmonės, bijodami kreiptis į institucijas, dažniausiai kreipiasi į nevyriausybines organizacijas. O valstybės institucijos nenori matyti ir įsileisti nevyriausybinių organizacijų, nenori, kad mes ieškotume tiesos.“
Kovoti tenka prieš visą sistemą
„Viena didžiausių problemų, sudarančių sąlygas smurtui ir žmogaus tiesių pažeidimams atsirasti, yra darbuotojų pasirinkimas nematyti problemos. Uždaro tipo institucijose pastebėti ir nustatyti smurtą yra be galo sunku, nes aukos nenori apie tai kalbėti, bijodamos dar didesnio ne tik fizinio, bet ir psichologinio smurto“, – pasakojo Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vedėja.
„Mes, pagalbos teikėjai, dirbantys seksualinio smurto srityje, niekada nesitikime, kad uždara institucija sudaro sąlygas tokiam smurtui vykti. Ta akimirka, kai institucija atsiveria ir mes pamatome, kiek asmenų padėjo tam smurtui vykti, tampa nesuvokiama. Tad iššūkis yra kovoti prieš pačią sistemą“, – teigė KOPŽI vadovė Kristina Mišinienė.
Anot jos, žmonės, kurie kreipiasi, trokšta pagalbos, o procesai yra beprotiškai ilgi – apklausos vyksta valandų valandas, žmonės verkia, alpsta: „Manau, jog net ir dabar uždarose įstaigose vyksta prievarta, tačiau yra itin sunku žmonėms prabilti ir surasti asmenis, kuriais būtų galima pasitikėti. Sudėtinga tikėti, kad prabilus nebus tik blogiau.“
A.Baltikauskaitė pritardama pabrėžė, jog nėra pranešimų apie socialinį smurtą algoritmų: „Jie egzistuoja tik „ant popieriaus“, o žmogus, atsidūręs smurtinėje situacijoje ir neturėdamas nevyriausybinių organizacijų kontaktų, atsiranda beviltiškoje padėtyje. Juk pačios institucijos sukurtos slėpti savo problemas.“
Visgi pašnekovai mano, jog prošvaistės matosi. „Didelis pokytis yra sėdėti čia su aukščiausia ekspertų komanda ir diskutuoti šiomis ypač svarbiomis visuomenei temomis. Noriu pabrėžti, jog pagalba egzistuoja, o mūsų visuomenėje yra daugybė asmenų, kurie pasiekė teisingumą, tad, kad ir kaip viskas blogai atrodytų, šiandien neabejotinai judame į priekį“, – užtikrintai sakė K.Mišinienė.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2025-10-01, https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/santykiai/sokiruoti-ekspertai-atskleidzia-kas-vyksta-uz-uzdaru-duru-seksualiai-isnaudojamos-aukos-bijo-prabilti-1024-2535634