Sudėtingos smurto prieš mažamečius artimoje aplinkoje bylos.
Paprastai matome čia susikertančius daugybę požiūrių, interesų, pačios mes toje raizgalynėje palaikome tik auką.
Ką tik vienas šalies apylinkės teismų paskyrė lygtinę bausmę jaunam, turinčiam protinį atsilikimą vyrui, kaltintam savo mažametės sesutės nuolatiniu mušimu ir tvirkinimu.
Motina, ankštame butelyje viena auginusi ir rūpinusis vaikais: „bet jie abu yra mano kūnas ir kraujas, brangūs jie man yra abu”.
Mažametė auka, dėl nuolatinių užpuolimų paniškai bijojusi likti viena su agresyviu artimuoju namuose, jai pradėjo vystytis kalbos sutrikimas, mergaitė ir namuose, ir mokykloje pasakojo, kad ją skriaudžia: „jis taip skaudžiai muša, nenoriu, kad jis su mumis gyventų”.
Kitas suaugęs šeimos narys: „bet tai jie nuolat tarpusavyje pykosi kaip brolis ir sesuo, ten nieko daugiau nebuvo”.
Seniūnija: „ruošiamės vaikiną iškelti į neįgaliesiems skirtą būstą, tuoj”.
Tokie visi sau teisūs, bet jeigu pažiūrėtume iš tos mažos, puikios, kantriai viską kentusios mergaitės perspektyvos – baisu.