Dvidešimtmetis Anykščių rajono pramogų parko darbuotojas pripažintas kaltu dėl nepilnametės išžaginimo. Nusikaltimas kraupus, o teismo skirta bausmė sukėlė pasipiktinimo bangą.
Rožiniai plaukai
Nusikaltimo vieta tapo „visos dienos neribotų pramogų parkas, skirtas visai šeimai“. Taip reklamuojama Anykščių seniūnijoje, Skapiškių kaime, įsikūrusi erdvė, iš kurios penkiolikmetė grįžo verkdama.
Rožiniais plaukais pasipuošęs klounas mergaitės nelinksmino. Paėmęs už rankos, jis nusitempė ją į „Juostelių labirintą“. Pradžioje auka tikėjosi, kad animatorius paprasčiausiai padės jai rasti išėjimą, tačiau netrukus atsidūrė ankštoje, tamsioje pagalbinėje patalpoje.
Per apklausą mergaitė prisipažino, kad pagalbos šauktis beveik nemėgino – tai atrodė beprasmiška. Tragedija įvyko „Siaubo parke“, kur lankytojų klyksmai yra įprastas fonas. Mergaitė suprato, kad jos pagalbos šauksmas būtų tiesiog paskendęs bendrame emocijų triukšme.
Viskas įvyko žaibiškai. Animatorius auką apkabino ir pabučiavo, o kai ši jį atstūmė, jėga nusuko mergaitę veidu į sieną ir ją išžagino.
„Tas klounas vilkėjo raudonos ir mėlynos spalvų kostiumą, buvo rožiniais plaukais, rudų akių, strazdanotas. Jo vardo nežinojau, tik pasakė, kad jam aštuoniolika“, – prisiminė nukentėjusioji. Ji pabrėžė, kad klounui paklausus, ar jai jau yra aštuoniolika, ji aiškiai papurtė galvą.
2024-ųjų rudenį mergaitės mama pranešė policijai apie bendrovės „Adovis“ valdomame parke galimai įvykdytą seksualinį nusikaltimą. Utenos apylinkės teismą pasiekusiose bylos detalėse nurodoma, kad animatorius pasinaudojo aukos šoku ir amžiumi: dėl netikėtų veiksmų ir psichologinio spaudimo mergaitė negalėjo nei suvokti įvykių esmės, nei aktyviai pasipriešinti.
Kaltę vertė aukai
Pramogų parko animatorius savo kaltės nepripažino – teisme jis laikėsi versijos, esą viskas vyko laisva valia ir net pačios nepilnametės iniciatyva. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu ši gynybinė pozicija subliūško.
Ikiteisminio tyrimo metu jaunuolis dėstė savąją įvykių versiją: susitikęs merginą prie „Juostelių labirinto“, kartu nuėjęs į aklagatvį, kur ji neva pati rodė jam dėmesį, o jis ją tik „kutenęs“. Kaltinamasis prisiminė, kad labirinte mergaitė buvo nuėmusi jo kaukę, jie aistringai bučiavosi, tad jis pasiūlė nueiti į nuošalesnę vietą.
Nors animatorius teigė neprisimenantis, kuris kuriam pasiūlė suartėti, jis pripažino žinojęs apie merginos amžių. Paklausęs, ar jai yra aštuoniolika, jis pamatė ją purtant galvą. Nepaisant to, kad suprato bendraujantis su nepilnamete, pareigūnams jis aiškino merginos tylą ar veiksmus supratęs kaip sutikimą.
Savo aukos vardą kaltinamasis sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu. Teismas konstatavo, kad jo pasakojimai apie savanoriškus santykius yra visiškai paneigti kitais byloje surinktais įrodymais.
Spąstai parko tamsoje
Nustatyta, kad nepilnametė su kaltinamuoju buvo ankštoje patalpoje. Nors ten buvo durys, jos nudažytos tamsiai – nežinant jų beveik neįmanoma atskirti nuo sienų. Patalpoje kaukė besisukančio aparato garsas, o iš lauko sklido nuolatiniai kitų lankytojų klyksmai, sukurdami izoliacijos jausmą.
Teismo vertinimu, tokios aplinkybės mergaitei buvo visiškai netikėtos. Ji atvyko į parką pramogauti ir pasitikėjo klouno kostiumą vilkinčiu darbuotoju. Tai, kad ji prieš tai su juo fotografavosi, davė jam pledą, rodo, kad ji jį laikė saugumą užtikrinančiu personalu, o ne grėsme.
Kaltinamojo versija apie provokuojantį merginos elgesį nebuvo patvirtinta jokiais objektyviais duomenimis. Priešingai – jo parodymai prieštaravo liudytojų parodymams. Draugai prisiminė, kad iš labirinto išėjusi mergaitė atrodė sukrėsta, jos veido išraiška buvo neatpažįstama. Autobuse ji nebegalėjo sulaikyti ašarų, prisipažino apie patirtą prievartą ir maldavo draugų tai laikyti paslaptyje.
Liudytojai taip pat papasakojo matę, kaip dar prieš nusikaltimą du klounai-animatoriai buvo tiesiogine prasme užspaudę nukentėjusiąją į kampą.
Lyg pasityčiojimas?
Tai, kad nukentėjusioji apie patirtą prievartą iš karto nepasipasakojo mokytojai, specialistų nė kiek nestebino – reakcija į seksualinį smurtą yra labai individuali. Ekspertai mergaitei nustatė potrauminio streso sutrikimą. Tai užsitęsusi reakcija į įvykį, sukėlusį ribinę baimę, nerimą ir neigiamų išgyvenimų.
Mergaitę konsultavę psichiatrai jai skyrė antidepresantų. Išprievartavimas sugriovė jos kasdienybę: sutriko mokslai, bendravimas su bendraamžiais, kankina košmarai ir nuolat grįžtantys kraupūs vaizdiniai.
Nors teismas konstatavo, kad padarytas sunkus nusikaltimas, galutinis sprendimas šokiruoja. Teismas neįžvelgė nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, tačiau pasirinko globėjišką požiūrį į kaltinamąjį.
„Tas klounas vilkėjo raudonos ir mėlynos spalvų kostiumą, buvo rožiniais plaukais, rudų akių, strazdanotas.”
Atsižvelgta į tai, kad jis nusikaltimo padarymo metu buvo jaunas, ką tik sulaukęs pilnametystės ir anksčiau nebuvo linkęs nusikalsti. Remdamasis šiais duomenimis, teismas nusprendė, kad net ir minimalios realios laisvės atėmimo bausmės vykdymas „aiškiai prieštarautų teisingumo principui“.
Žagintojui skirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, ją atidedant dvejiems metams. Teismo vertinimu, sulaikyti jaunuolį nuo naujų nusikaltimų ir „suformuoti teigiamas nuostatas ateičiai“ pakaks bausmės vykdymo atidėjimo ir skirtų elgesį keičiančių programų.
Dar daugiau klausimų kelia civilinio ieškinio likimas. Nukentėjusioji prašė 20 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti, tačiau teismas šią sumą sumažino keturis kartus. Nors pripažinta, kad mergaitė patyrė dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, nuolatinį nesaugumo jausmą ir jai būtina ilgalaikė psichoterapija, teismas pasirinko ieškoti „interesų pusiausvyros“ tarp aukos ir jos skriaudiko.
Galutinis bausmės rezultatas „Siaubo parko“ žagintojui – laisvė, apribota tik lygtiniais įpareigojimais, ir 5 tūkst. eurų kompensacija už sudaužytą paauglės gyvenimą.
Smurto epizodas
Tai ne vienintelė kraupi šios bylos detalė. Animatorius buvo kaltinamas ir kito nepilnamečio sumušimu ir fizinio skausmo sukėlimu, tačiau teismas konstatavo: įrodymų nepakanka.
Vaikas tyrėjams pasakojo lemtingą vakarą ieškojęs išžagintos draugės šaliko. Pamatęs jį ant rožiniaplaukio klouno kaklo, paprašė grąžinti. Atsakymas buvo smūgiai. „Klounas pasakė, kad negrąžins, ir ėmė kažkokiu basliu trankyti man per galvą. Iš pradžių neskaudėjo, bet po kokio ketvirto karto pajutau skausmą“, – liudijo berniukas.
Gindamasis vaikas atėmė pagalį, tačiau tada agresija peraugo į smaugimą. Klounas rankomis užspaudė berniuko kaklą. Nors skausmas, pasak nukentėjusiojo, buvo pakenčiamas, jam ėmė trūkti oro. Išsivadavęs iš užpuoliko gniaužtų, vaikas jautėsi sukrėstas ir fiziškai pažeistas.
Kaltinamasis smurtą kategoriškai neigė. Jo darbdaviai, bendrovė „Adovis“, teismui pateikė labirinte naudotą rekvizitą – vos 76 g sveriantį tuščiavidurį plastikinį žaislą, imituojantį kardą. Būtent šis svoris tapo vienu iš argumentų išteisinimui.
„Savavališko fizinio sąlyčio metu asmuo gali jausti nemalonų pojūtį, bet tai savaime nereiškia, kad jis patyrė fizinį skausmą, atitinkantį Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio požymius“, – konstatavo teismas.
Teisėjų vertinimu, „Siaubo parko“ animatorius tiesiog siekė vaiką pagąsdinti, o įrodyti, kad jis turėjo tikslą sukelti realų fizinį skausmą ar jį sukėlė, esą nėra galimybės. Dėl šio epizodo kaltinamasis buvo visiškai išteisintas.
Už „meilę svečiui“
Šis Utenos apylinkės teismo nuosprendis dar neįsiteisėjęs. Tai tik pirmosios instancijos teismo žodis, kurį per įstatymų numatytą terminą gali skųsti tiek prokuroras, tiek nukentėjusiosios pusė.
Visuomenėje verdančios diskusijos rodo viena: bausmė už sugriautą vaiko gyvenimą, įvertinta lygtine laisve ir argumentais apie plastikinį kardą, daug kam atrodo prasilenkianti su teisingumu.
Šis žiauriu nusikaltimu paženklintas objektas yra vienas populiariausių Anykščių rajone. Regioninis portalas „Anykšta“ priminė makabrišką detalę: tą patį rudenį, po nepilnametės išžaginimo, bendrovė „Adovis“ Anykščių rajono savivaldybės organizuojamuose apdovanojimuose pelnė nominaciją „Svečio mylimiausias“.
Anykščių mero pavaduotojas ir Turizmo komisijos pirmininkas Dainius Žiogelis vėliau teisinosi portalui, esą savivaldybė apie parke įvykdytą nusikaltimą ir pradėtą ikiteisminį tyrimą nieko nežinojo.
Nežinia, ar tai tik sutapimas, tačiau po plačiai nuskambėjusio įvykio, prieš naują turizmo sezoną, „Labirintų parkas“ staiga pakeitė pavadinimą į „Labi parkas“. Pernai kalbintas parko įkūrėjas Deividas Dilys tikino su nekantrumu laukiantis teismo sprendimo: „Mes jį gerbsime ir žiūrėsime, iš kur čia tokios bėdos.“ Paklaustas, ar po tragedijos griežtins darbuotojų atranką, verslininkas žurnalistus ragino „neskubėti su vertinimais“.
Šiuo metu parkas nedirba – ne sezono metas. Viešai nurodomu bendrovės „Adovis“ telefonu niekas neatsiliepia.
Komentaras
Kristina Mišinienė
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė
Po Anykščių „Siaubo parko“ bylos nuosprendžio, kai pramogų metu darbuotojas išžagino nepilnametę ir smurtavo prieš kitą vaiką, juntamas didžiulis nusivylimas – prievartautojui bausmė atidėta, jis liko laisvėje.
Liko neatsakyta: ar klounais persirengę asmenys, puldinėję vaikus, veikė pagal darbdavių instrukcijas, ar tiesiog, nejausdami jokio atkirčio, vis labiau „nustojo stabdyti“. Sutikite, lankytojų smaugimas ir mušimas pagaliais peržengia bet kokias animatoriaus darbo ir sveiko proto ribas.
Tačiau nepilnametės išžaginimas? Šis nusikaltimas įvykdytas akivaizdžiai tam pasiruošus, lyg pagal iš anksto pasiteisinusį scenarijų. Labai gaila, kad nei pareigūnai, nei teismas nesigilino į kitų mergaičių skundus, jų netyrė, o šeimos taip pat pasirinko tylos kelią.
Skurdžiame teismo nuosprendyje nėra nė užuominos apie parko savininkų atsakomybę – nei teisinę, nei moralinę. Įvykusi seksualinė prievarta apnuogino tokios „pramogų“ vietos pavojingumą, tačiau neišgirdome nė vieno atsiprašymo žodžio ar apgailestavimo dėl tragiškai aplaidaus darbo organizavimo.
Kreipiamės į Anykščių rajono savivaldybę: prašome įvertinti šio parko savininkų atsakomybę ir jų ryšius su savivalda.
Teisėja, nors ir pripažino, kad vaikas buvo užpultas, patyrė prievartą ir susirgo potrauminio streso sutrikimu, kartu drįsta teigti, jog realus nusikaltėlio įkalinimas „aiškiai prieštarautų teisingumo principui“. Taip, teismas priima sprendimus savarankiškai, bet ar mes tikrai gyvename tokiuose skirtinguose pasauliuose, kad gėrį ir blogį suprantame taip radikaliai kitaip?
Po tokių nuosprendžių lieka daugybė abejonių, o prievartautojo neįkalinimą mes laikome beveik jo išteisinimu.
Lietuvos ir JAV teisinės praktikos atotrūkis
Anykščių byla apnuogino milžinišką prarają tarp Lietuvos ir JAV teisinės praktikos. Jei toks nusikaltimas būtų įvykdytas Amerikoje, daugelyje valstijų grėstų ilgametė laisvės atėmimo bausmė ir griežta priežiūra po jos atlikimo.
Nors JAV egzistuoja vadinamoji Romeo ir Džuljetos išimtis, sušvelninanti bausmes panašaus amžiaus jaunuolių savanoriškiems santykiams, ji akimirksniu netenka galios, jei nustatoma prievarta, smurtas ar galios disbalansas.
Esminis skirtumas lauktų ir po bausmės atlikimo: pagal JAV galiojančius „Megan įstatymus“ („Megan’s Law“), nuteistasis privalėtų registruotis viešame seksualinių nusikaltėlių registre.
Priešingai nei Lietuvoje, kur nuteistajam paliekama „teisė į užmarštį“, JAV bendruomenės saugumas keliamas aukščiau nuteistojo privatumo. Tai reiškia, kad nuteistojo nuotrauka, tikslus namų adresas, automobilio numeriai ir nusikaltimo detalės būtų prieinami kiekvienam kaimynui ar darbdaviui nacionalinėje duomenų bazėje (NSOPW.gov) visą likusį gyvenimą arba kelis dešimtmečius. Daugelyje valstijų tokiam asmeniui taip pat būtų uždrausta gyventi ar lankytis arti mokyklų ir vaikų žaidimų aikštelių, o policija galėtų tiesiogiai informuoti kaimynystės gyventojus apie jo atsikraustymą.
Lietuvoje teismas pasirinko globėjišką kelią – minimalią bausmę atidėjo, o nuteistajam išsaugojo anonimiškumą visuomenėje. Toks sprendimas ne tik saugo nusikaltimą įvykdžiusį asmenį, bet ir palieka auką ir visą bendruomenę be esminio teisingumo ir saugumo jausmo.
Mama: mano vaiko nebeliko – liko tik jo šešėlis
Diana Krapavickaitė
Jos penkiolikmetė dukra į Siaubo parką vyko džiaugtis pramoga, tačiau namo grįžo suluošinta klouno kostiumą dėvėjusio darbuotojo. Šiandien motina nusprendė nebetylėti: ne tik dėl savo dukros, bet ir dėl kitų vaikų saugumo.
Prarasta vaikystė
„Aš noriu teisingumo, nors žinau – jokia kalėjimo bausmė mano vaikui sveikatos nesugrąžins. Man nesugrąžins tokio vaiko, koks jis buvo iki tos lemtingos dienos“, – drebančiu balsu pokalbį pradeda moteris, kurios šeimos gyvenimas prieš pusantrų metų subyrėjo į šipulius.
Iki tragedijos mergaitė buvo džiugi, paprasta paauglė. Šiandien jos kasdienybė – psichiatrai, psichologai ir stiprūs antidepresantai. „Ji nebuvo išsišokanti, nevaikščiojo trumpais sijonais. Kodėl jie pasirinko būtent ją?“ – klausia mama.
Pasak moters, trauma pakeitė net mergaitės išvaizdą: „Ji nebemyli savęs, nekenčia savo kūno. Iš šviesios mergaitės ji tapo tarsi berniuku, nuolat slepiasi po giliu džemperio gobtuvu. Tai kiautas, kuriame ji mėgina išnykti iš visuomenės.“
Sistemos abejingumas
Skausmą gilina ir nusikaltėlio gynyba teisme, teigiant, esą auka „pati to norėjo“. „Jūs juokaujate? – baisisi motina. – Jei būtų norėjusi, jai nereikėtų vaistų ir ji nešokinėtų naktimis iš miego kūkčiodama.“
Motina neslepia apmaudo dėl pramogų parko administracijos reakcijos. Per visą šį laiką šeima nesulaukė net elementaraus atsiprašymo. „Jei autobuso vairuotojas padaro avariją, atsako ir darbdavys. O čia – vaikų pramogų vieta, kur tėvai tikisi saugumo. Kaip ten gali dirbti tokie žmonės?“ – retoriškai klausia ji.
Teisėsaugos procesai aukai tapo dar vienu kankinimo įrankiu. Spalį įvykdyto nusikaltimo ekspertizė buvo paskirta tik birželį. „Po pusmečio vaikas vėl turėjo prisiminti kiekvieną detalę, kurią labiausiai norisi ištrinti iš kiekvienos kūno ląstelės. Kiekvienas toks vizitas – tai iš naujo išgyventa prievarta.“
Nors nuosprendis paskelbtas, kaltinamasis visą ikiteisminio tyrimo laiką praleido laisvėje. „Mano vaikas važinėjo pas gydytojus ir ekspertus, o jis gyveno įprastą gyvenimą. Jis ir dabar laisvėje. Ar tikrai teismo skirta lygtinė bausmė ir elgesį keičiantys kursai pakeis žmogėdrą?“ – stebisi moteris.
Ragina netylėti
Motina teigia girdėjusi baisių kalbų, kad jos dukra – ne vienintelė auka, tačiau kitos mergaitės tyli, bijodamos pasmerkimo ar užgauliojimų.
„Aš nebegaliu tylėti. Negali būti, kad mūsų vaikai būtų prievartaujami ten, kur jie važiuoja pramogauti. Noriu įspėti kitus tėvus – saugokite savo vaikus, nes nežinia, kas slepiasi po kauke, – sako ji ir kreipiasi į kitas nukentėjusias: – Netylėkite. Kuo didesnis bus mūsų ratas, tuo daugiau šansų, kad teisingumas pagaliau bus mūsų pusėje.“
Praėjusią vasarą šeima buvo renginyje vaikams. Vienas iš to renginio personažų – klounas. Mergaitės reakcija buvo iškalbinga – ji išlėkė iš renginio ir nebegrįžo. Nors jos ramsčiai – tėvai – buvo šalia, to nepakako.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2026-03-18, https://kauno.diena.lt/naujienos/kriminalai/siaubas-siaubo-parke-iszagintos-nepilnametes-byla-1747149