Kol mes visi diskutuojam, skaudu aukoms matyti reklamose savo prievartautojus ar ne, gyvenimas rieda toliau.
Sprendžiame su kelių šeimų dukromis ir jų mamomis – ką daryti su ką tik paaiškėjusiais mergaičių seksualinio persekiojimo ir tvirkinimo faktais.
Istorijos, prasidėjusios prieš 20 metų, centre – tėvas ir vyras, anuomet nuteistas dėl savo brolio dukrelių prievartavimo.
Grįžo anksčiau laiko į šeimos glėbį, klaupėsi prieš žmoną, kad „bus kitoks”.
Ir pradėjo persekioti vieną iš savo dukrų.
Šiai gyvenimas namuose virto tikru pragaru, tačiau nieko nepastebinti, pati nuolat patirianti smurtą motina ją sugebėjo nuvesti tik pas psichiatrą, iš kur grįžo su šūsniu receptų vaistams, kad pataisyti „dėl neaiškių priežasčių blogėjančią sveikatą”.
Merginai antrina jos pusseserė, kuri augdama taip pat turėjo atremti šio giminaičio priekabiavimą.
Mamoms, močiutėms nieko nesuprantant ir neįtariant – bent taip jos tvirtina.
Kad ir kaip sunku, baisu, aukos apsisprendžia, mums palydint, kreiptis į vietos policiją, prisiminti ir pasakoti.
Davus parodymus, ateina pareigūnų sprendimas – deja, senaties terminas, tyrimo nebus.
Čia tik nedidelis epizodas iš milžiniško prievartos kilimo, uždengusio mūsų miestus ir kaimus, uždusinusio, suluošinusio tiek daug puikių jaunų žmonių.