Neretai esame liudininkės to, ką tenka išgyventi seksualinės prievartos aukoms, dėl įvairiausių priežasčių nutraukus ikiteisminius tyrimus dėl jų užpuolimo.
Matome, kaip kankinasi jauna uostamiesčio gyventoja, buvusio draugo laikyta įkalinta bute, smaugta, skandinta, vėliau išprievartauta.
Tuoj po įvykių davusi nepilnus parodymus, juos pasirašiusi neskaitydama, nes tyrėja ragino paskubėti… Moters žodžiais tariant teismo medicinos ekspertas buvo išties grubus, šaukė ant jos, ne viską užfiksavo…
Kadangi minimas draugas yra ir anksčiau moterį mušęs, tyrėja nusprendė, kad nustatyti sužalojimai yra iš ankstesnių kartų, o štai kaimynas teigia negirdėjęs leidžiamo vonion vandens garso, tai skandinimo faktas nepatvirtinamas…
Ir taip toliau, ir panašiai.
Jei ne atkakliai savo besilaikanti nukentėjusioji ir jos sužalojimai, nedaug truktų, kad patikėtum, kad ten ne tik tokių įvykių nebuvo, bet nei namo, nei gatvės, o gal ir tokio miesto nėra.
Bet čia dar ne viskas – aukai reikia ir valstybės paskirtą advokatą įtikinti savo teisumu, kol kas jis dar neapsisprendęs, nori rašyti skundą dėl tyrimo nutraukimo ar ne.
Aišku tik viena – šios moters vietoje niekam nelinkėtume atsidurti.