Seksualinė prievarta prieš vaikus šeimose yra tamsi upė, kurios taip lengvai nesustabdysi.
Tos šeimos gyvena mūsų bendruomenėse, visai šalia mūsų, bet peržengus jų namų slenksčius, atsiduri visai kitame išmatavime, kur moralės kompasai rodo kokius tai iškrypėliškus ženklus.
N metų alkoholyje paskendusi šeima. Jei tėvas su motina dar kažką gali pasakyti, kokias mokyklas lankė, kokius filmus matė, už ką balsavo per rinkimus, tai jų vaikai neturi nė pėdsakų kokio tai „kultūrinio paveldo”, vieniems diagnozuotas sunkus protinis atsilikimas, kitiems – vidutinis.
Tėvas su vienu iš sūnų nuteisti dėl neįgalios nepilnametės dukters/sesers seksualinio prievartavimo.
Atkreipėme dėmesį, ką porai metų įkalintas „šeimos galva” akcentuoja savo skunde, be tradicinio „aš nekaltas”.
„Ji pati čiupo mano lytinį organą ir pradėjo … Aš sakau, ką darai, debile, bet gal jai patiko? Tai ką man, muštis su ja reikėjo? Nu ne vieną, kelis kartus taip buvo, ji sekiojo man iš paskos…”
Galime suprasti vietinių tarnybų neviltį – nuo ko pradėti darbą su panašiomis šeimomis, kai ten viskas arba pavėluota, arba nebepataisoma? Kieno su kuo ryšius čia atstatinėti?
Sunki tema, bet mūsų šalyje nemažai seksualinės prievartos aktų įvyksta būtent tokiomis aplinkybėmis.