Atėję į ligoninę aplankyti grupinio prievartavimo auką, pamatėme moterį sudaužytu, ištinusiu veidu, sulaužyta nosimi ir juodomis mėlynėmis ant kūno.
Prievartautojai daug kartų teisti, nedirbantys, neturintys vidurinio išsilavinimo pusamžiai vyrai.
Vienas jų teisme kalbėjo: „man tai visai patiko, galėtume su ja dažniau susitikti”, „ji gulėjo be drabužių, nežinau, gal tingėjo rengtis”…
Kitą aršiai gynė žmona, parsivedusi „saviškį” namo tiesiai iš prievartavimo vietos, „abu dar surūkėme po cigaretę”…
Įvykis ir po jo sekęs bylinėjimasis aukos žodžiais „atėmė iš manęs viską – sveikatą, darbą, savigarbą, draugą”.
Tačiau ji atsilaikė teisme, kur turėjo iškęsti teisiamųjų ir jų advokatų neįtikėtiną spaudimą, vietomis prilygusį pakartotinam žeminimui, jai paskirto, bet taip ir nepasirodžiusio pirmose apklausose valstybės advokato cinizmą – reikėjo žemę su dangumi sumaišyti, kad išgauti jo „aš sergu, ieškokitės kito” – Panevėžio apylinkės teismas prievartautojams skyrė rimtas bausmes.
Gera naujiena šioje baisioje istorijoje yra Panevėžio krašte jau seniai egzistuojantis bekompromisinis moterų išnaudotojų ir prievartautojų persekiojimas tiek iš policijos, tiek iš prokuratūros ar teismo pusės.
Bet geriau, kad tokios tragedijos nenutiktų.