Kai užsimojome vykdyti pagalbos projektą ukrainiečiams, patyrusiems seksualinę prievartą karo metu, žinojome, kad lengva nebus.
Bet pradžioje daugiau galvojome apie tai, kur rasti profesionalius bendradarbius, mokančią su prievartos trauma dirbti psichologę, kokią info viešinti ar neviešinti ir t.t. ir pan.
O tada pasipylė moterys, vaikai su savo istorijomis ir suėmė siaubas, neviltis, paklaikęs pyktis, užuojauta ir visa eilė panašių jausmų.
Karo sąlygomis seksualinė prievarta turi kokią tai papildomą prasmę – be fiziologinio akto, aukos sudarkymo, ji dar skleidžia neapsakomą nebaudžiamumo tvaiką, lyg prievartos „teisėtumą”.
Moteris iš Chersono pasakoja apie jos 13-metės dukrelės išprievartavimą okupacijos metu.
Po įvykių niekur negalėjo kreiptis, jokios pagalbos nebuvo.
Bet mergaitė laikėsi šauniai, pati guodė paklaikusią iš sielvarto motiną.
Atsivėrus keliams, ji išsiuntė vaiką į kitą šalies pusę, pas giminaičius, pati liko tuščiame mieste.
Visi šeimos nariai mergaite labai rūpinasi, ji vėl lanko mokyklą.
Apie įvykius Chersone šeimoje nekalbama.
Visiškai šalia mūsų, šiais pažangiais prievartautojų persekiojimo laikais vyksta tokie dalykai, o mes tik bejėgiškai gniaužome kumščius ir linkime nepasiduoti…