Prekyba žmonėmis – viena pelningiausių nusikalstamo verslo sričių. Ji neša milijoninį pelną. Į prekeivių žmonėmis pinkles patenka vis jaunesnės merginos.
Lietuvos „Carito“ projektas „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ padeda joms atsitiesti ir kabintis į gyvenimą.
Didžiausi pagalbininkai
Panevėžio apskrityje nukentėjusiųjų, kurioms reikalinga pagalba, yra daugiau kaip trisdešimt, vien šiais metais pagalba teikiama trylikai naujų aukų, jų amžius – nuo trylikos iki penkiasdešimties, tačiau daugiausia yra 18–26 metų.
Panevėžio „Carito“ skyriuje dirba tik dvi socialinės darbuotojos. Jos moterims teikia skubią pagalbą – bendrauja su nukentėjusiąja, jos šeima, prireikus suteikia pastogę, pasirūpina drabužiais ir maistu, joms padeda ir psichologai, medikai, policijos pareigūnai, advokatai, r kiti specialistai.
Po skubios pagalbos vyksta vadinamoji reabilitacija, kai merginos stengiasi įgyti savarankiškam gyvenimui reikalingų įgūdžių, susirasti pastogę, darbą, kitaip tariant, kabintis į gyvenimą. Čia labai reikalinga ir savanorių pagalba.
Pasak Neringos Ramonaitės, projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ socialinės darbuotojos, be savanorių būtų sunku išsiversti. Jie padeda nukentėjusiosioms susitvarkyti dokumentus, apsilankyti pas gydytoją, pagaliau – apsipirkti ar susitvarkyti namus.
N.Ramonaitės teigimu, šiuo metu Panevėžio regione yra apie dešimt savanorių – visos merginos. Kažkada buvo ir du vaikinai, bet jie neatlaikė tokio darbo. Savanorių gretos nuolat kinta – vieni išeina, kiti ateina. Kaita tokiame projekte nėra gerai, nes dažnai nukentėjusiosios bijo prisileisti svetimų žmonių, kai kurios visai vengia bendrauti, kitos atsiveria tik artimiau susipažinusios su savanore.
Dauguma savanorių yra Panevėžio kolegijos socialinio mokslo studentės, joms tai yra ne tik praktika, bet ir tam tikra darbo patirtis. Savanorėmis dirba ir vyresnės moterys, jau sukūrusios šeimas, jos tiesiog nori save realizuoti, padėti kitiems. Tokių pagalba ypač praverčia socialinių įgūdžių stokojančias merginas mokant prižiūrėti savo atžalas.
Visas laisvalaikis – savanorystei
Karolina Stokytė, 21-erių metų Panevėžio kolegijos būsima ketvirtakursė, šiame projekte dalyvauja jau trečius metus. Kaip pasakoja energinga mergina, ji savanoriauja ir „Betliejaus“ valgyklėlėje, „Sos vaikai“ organizacijoje, Jaunuolių dienos centre, „Maisto banko“ organizuojamose akcijose.
Būdama antrakurse Karolina išgirdo apie galimybę padėti moterims, patekusioms į prostitucijos ir prekybos žmonėmis pinkles. Nuo tada ji aktyviai įsitraukė į šį projektą. Anot studentės, iš aštuonių panorusių savanoriauti merginų dabar liko tik ji.
„Aišku, iš pradžių buvo nedrąsu – ar sugebėsiu, ar galėsiu padėti, kaip pagaliau prieiti prie merginos. Bet viskas klostėsi daug lengviau nei tikėjausi“, – prisiminė savo darbo pradžią pašnekovė.
Karolina pasakojo, kad su merginomis, kurias globoja, susibičiuliavo, kartu eina pasivaikščioti į miestą, apsipirkti, lanko parodas, kinus, užsuka į kokią kavinukę sulčių ar arbatos atsigerti.
Kaip tikina K.Stokytė, nors ją ir merginas sieja artimas ryšys, jos gali atvirai bendrauti, tačiau vis tiek lieka tam tikras atstumas. „Savanoris turi mokėti pasakyti ne, turi būti stipresnis ir kreipti pagalbos reikalingą moterį teisinga linkme.
Šiame darbe labai svarbu ir kantrybė, ir supratingumas, rezultatai pasiekiami mažais žingsneliais. Jį galima pamatyti tik tam tikrose smulkmenose.
Daugelis nukentėjusių merginų neturi būtiniausių socialinių įgūdžių, tad laimėjimas jau būna tai, kad jos išmoksta susitvarkyti kambarį, prieš miegą išsivalyti dantis ir nusiplauti kojas“, – pasakoja aktyvistė.
Kiekvienos istorija – unikali
Artimiau pažinti merginas padeda ir jų gyvenimo istorijos. Kartais nukentėjusiosios savo gyvenimą aprašo pačios, kartais padeda savanorė. Karolina padėjo tokią istoriją parašyti dvynukėms, kurios buvo įtrauktos į prostitucijos liūną.
Pasak panevėžietės, išgirdęs jų istoriją pradedi suprasti merginas, tam tikrus jų poelgius ar išgyvenimus, žinai, kaip joms padėti. Kita vertus, tai yra ir savotiška reabilitacijos forma.
„Nukentėjusiosios tarsi pažvelgia į savo gyvenimą iš šalies, apmąsto visus išgyvenimus ir klaidas, suvokia, ko norėtų iš gyvenimo. Juk nesuprantama, kaip septyniolikmetė gali turėti pusantrų metų prostitucijos patirtį. Tik įsigilinus į jos praeitį, kai ją jau nuo penkerių metų prievartavo patėvis, o šeimoje kiekviena diena prasidėdavo ir baigdavosi alkoholiu, supranti jos tam tikrus poelgius.
Ne vienai merginai raktas į laisvę būna ir nėštumas bei kūdikio gimimas, – pasakojo socialinė darbuotoja Neringa. – Kai kuriems sąvadautojams suveikia žmogiškasis faktorius ir jie paleidžia savo auką.“
Trūksta tolerancijos ir supratimo
Visos nukentėjusios merginos bando kabintis į gyvenimą, vienoms tai pavyksta lengviau, kitoms – sunkiau. Labai svarbu ir šeimos, aplinkinių pagalba, supratimas. N.Ramonaitė apgailestavo, kad visuomenė dar nesuvokia, jog tokios merginos yra aukos, joms reikia palaikymo ir pagalbos, dabar dažniausiai jos yra smerkiamos, neva pačios pasirinko tokį gyvenimo būdą.
Socialinei darbuotojai įstrigo toks atvejis, kai viename prekybos centre valytoja dirbanti mergina buvo išguita iš darbo. Kolegės, sužinojusios apie jos praeitį, tiesiog pradėjo engti, išpildavo kibirus su vandeniu, apstumdydavo, užgauliodavo.
Savanorė K.Stokytė pati ne kartą susidūrė su žmonių abejingumu. „Kartą nuvykusi į valdišką įstaigą padėti sutvarkyti dokumentų vienai merginai, mačiau visišką ignoravimą. Mergina tiesiog nuleido galvą ir nuolankiai išėjo. Taip ir būtų nesusitvarkiusi, jeigu ne mano pagalba. Tokios net negali pakovoti už save, tiesiog išmoktas bejėgiškumas“, – kalbėjo studentė.
Iš pirmo žvilgsnio nukentėjusiosios niekuo nesiskiria nuo kitų merginų. Tačiau pabendravus artimiau iš jų kalbos, tam tikrų nutylėjimų, verbalinių ir neverbalinių dalykų galima pastebėti, kad kažkas ne taip.
Tradiciniai susibūrimai
Paskutinį mėnesio penktadienį per pietus „Carito“ patalpose, esančiose Topolių alėjoje, savanoriai organizuoja laisvalaikio klubą. Dažniausiai būna du trys savanoriai ir kelios prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukos, jos dažniausiai atsiveda ir savo vaikučius. Tada visi prie arbatos bendrauja, žiūri filmus, piešia, siuva, dalijasi įspūdžiais ir patyrimais ar tiesiog išsiverkia ant draugiško peties.
Anot socialinės darbuotojos N.Ramonaitės, gaila, kad dėl lėšų stokos negalima atsivežti visų moterų ir merginų, gyvenančių apskrityje.
„Telieka susikrovus lauknešėlius su sauskelnėmis, aliejumi ir miltais keliauti pačioms ir aplankyti visas apskrityje gyvenančias merginas. Būtent mažuose miesteliuose yra daugiausia nukentėjusių merginų, o Pasvalio, Anykščių, Utenos rajonuose neturime nė vieno savanorio, kuris galėtų pagelbėti, tad tenka važiuoti pačioms“, – apgailestavo Neringa.
Panevėžio dienraštis „Sekundė” Nr. 189,
Lina Dranseikaitė