Dieną aukojame Ukrainai, o naktį prie nelegalių viešnamių rikiuojasi sekso pirkėjų eilutė, ištroškusi kūnų mažomis kainomis. Maždaug taip apie ukrainiečių išnaudojimą prostitucijoje kalbėjo Kristina Mišinienė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė.
Pastaruosius trejus metus į prostituciją Lietuvoje įtrauktų ukrainiečių skaičius didėja. Tai – dar viena karo grimasa.
Jeigu kada tiksliai žinosime šių paslaugų apimtis, taip pat sužinosime, kiek žmonių nerado kito būdo išgyventi, o prostitucija buvo pirmasis prieinamas pasirinkimas. Ir tai bus ne tik apie karo pabėgėlių dalią. Tai bus apie mus.
Prostitucija Lietuvoje yra nelegali. Baudžiami visi jos dalyviai. Tai nepadeda. Nepadeda ir įvairiausios programos, kuriomis siekiama ištraukti žmones iš šio užburto rato.
Kūniškųjų malonumų rinka – tik pusė bėdos. Neatsiejama jos dalis yra smurtas, prievarta, prekyba žmonėmis ir negalėjimas išeiti iš tos uždaros užribio sistemos.
Kai pasiekti tikslų nesiseka, reikia galvoti – kas daroma ne taip?
Skirtingos šalys tvarkosi skirtingai. Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose ar Ispanijoje tai legalu. Belgija nutarė įteisinti šios seniausios profesijos atstovų socialines garantijas, tokias pat kaip ir visiems kitiems. Taip tikimasi stabdyti lydinčius nusikaltimus ir išnaudojimą.
Yra ir Šiaurės šalių modelis, kai kriminalizuojamas tik sekso paslaugų pirkimas, draudžiama pelnytis iš kito asmens seksualinio darbo.
Jeigu trumpai, didžiojoje Europos dalyje sekso paslaugos yra daugiau ar mažiau legalios, bet nėra leidžiama įkurti viešnamių.
Galima išskirti keturis požiūrius. Visiška arba dalinė laisvė, visiškas draudimas arba bausmės vienai sandorio pusei. Vertinant geografiškai, kuo toliau į Rytus, tuo stipresnis moralinis akcentas ir griežtesnis reguliavimas.
Lietuva galėtų būti pavyzdys, kad baudomis ir baudžiamąja atsakomybe problemos spręsti nepavyksta. Tuomet, kuris modelis veiktų geriau?
Dažniausiai teigiama, kad į šį nelegalų verslą patekę žmonės, nebūtinai moterys, neranda kelių ištrūkti, nes bijo. Šių žmonių persekiojimas, baudų skyrimas ne padeda, o tik dar labiau apsunkina jų padėtį. Ypač, kai kalbame apie karo pabėgėlius.
Panaikinus atsakomybę kūniškų malonumų teikėjams, jų baimės bent iš dalies atslūgtų.
Nebūdamas už įstatymo ribos žmogus bent jau gali pranešti apie smurtą, paprašyti pagalbos. Tikėtina, tai padėtų labiau nei gelbėjimo programos.
Įprasta sakyti, kad šiame tinkle auka yra paslaugą teikianti moteris. O kaip, jeigu ją teikia vyras arba dar kitokios tapatybės asmuo?
Atsikračius stereotipų, galima pamatyti dar daugiau. Toje sekso pirkėjų eilutėje taip pat stovi ir nelaimingi, vieniši, turintys ir fizinių, ir psichinių problemų. Bauda gali juos pagydyti ar sustabdyti?
Prostitucijos nesunaikinsi. Ji buvo ir bus. Įmanoma stabdyti ją lydinčius nusikaltimus – prekybą žmonėmis, smurtą, išnaudojimą. Kurioje sistemoje tai perspektyviau, legalioje ar pogrindinėje?
Ką tik prisiekusi Vyriausybė bando demonstruoti socialinį jautrumą. Ar liūdna ukrainiečių karo pabėgėlių dalia būtų pakankama priežastis pažvelgti į kūniškųjų malonumų rinką atviromis akimis ir pabandyti dar kartą?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2024-12-13, https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/2438231/ramune-sotvare-semetiene-karas-isuka-ir-sekso-paslaugu-rinka