Anot pareigūnų, prostitucijos mastai šalyje jau keletą metų nesikeičia. Yra paklausa – yra ir pasiūla. Paprastai prostitutės dirba ten, kur ir gyvena – standartiniame gyvenamojo namo bute. Viename kambaryje – vaikai, kitame – sekso paslaugos. Nors dauguma jų šia veikla planuoja užsiimti iki pensijos, specialistai teigia, kad pasakojimai apie lengvai uždirbamus pinigus, pasistatytas vilas ir keliones į užsienį – tik mitas.
Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Prevencijos skyriaus viršininko komisaro Taurio Stauskio teigimu, pagautos prostitutės paprastai baudžiamos 500 litų bauda. Panaši bauda – nuo 300 iki 1000 litų – galioja ir jų klientams, tačiau per policijos reidus pavasarį buvo nubaustas tik vienas jaunuolis.
„Prostitutės labiau matomos, o klientą pagauti sunkiau. Nebent gyventojai suteiktų informacijos, kad tuo metu jis yra, – pasakojo pareigūnas. Ne viena moteris bausta ne kartą. Standartinis jų pasiaiškinimas – „gyventi reikia“. O kai pasiūlai darbą, jos entuziazmo nerodo – esą kas gali dirbti už grašius“.
Anot T. Stausko, yra moterų, kurios prostitucija pasiryžusius užsiimti visą gyvenimą. Labai jau retas atvejis, kad pagauta prostitutė pati prašytų jai padėti. Nors pasitaiko ir vyresnių per 40 perkopusių savo kūną pardavinėjančių moterų, prostitucijos versle vyrauja jaunos, vyrų neturinčios mamos, kurios taip stengiasi uždirbti pinigų, kad galėtų išauginti ir į mokslus išleisti vaiką.
„Vyriausi matyti vaikai – 10-12 metų. Blogai, kad jie auga tokioje aplinkoje, bet negi atimsi vaiką iš motinos? Jis mylimas ir prižiūrimas, o kad mamos darbo metodas yra toks – tai jau kitas klausimas. Žinoma, pareigūnai aiškinasi, ar moteris neteikia sekso paslaugų vaiko akivaizdoje. Tačiau paprastai prostitutės saugo savo vaikus“, – įsitikinęs T. Stauskis.
Kodėl šios moterys nenori keisti savo gyvenimo? „Ar įkalbėsite žmogų pereiti dirbti ten, kur jam moka mažiau? – klausimu atsako pareigūnas. – Psichologiškai žmogus susietas su pinigais ir nieko čia nepakeisi. Tai kova su vėjo malūnais“.
Tačiau jis daug tikisi iš bendro su organizacija „Caritas“ projektu, kurio metu su pareigūnais į reidus vyksta socialinės darbuotojos, bandančios moteris įkalbėti keistis ir atvykti į jų organizuojamas psichosocialines konsultacijas.
„Joms moterys atsiveria lengviau nei pareigūnams. Kol kas apčiuopiamais rezultatais pasidžiaugti negalime, tačiau rudenį vėl planuojame bendrus reidus. Jei iš 10 prostitučių bent viena pakeis gyvenimą, sakyčiau, jau gerai“, – sakė pašnekovas.
Kasininkių darbas nevilioja
Paklaustas, kiek prostitutės užsidirba, T. Stauskis teigė galįs išsakyti tik subjektyvią savo nuomonę. „Pagal tai, kaip atrodo jų namai, jos gali pragyventi. Jei negalėtų, eitų dirbti kad ir į „Maxima“, kur gautų apie tūkstantį litų. Ir aš, ir jūs žinote, kaip galima gyventi gaunant tokius pinigus, ypač su vaikais. Jos, matyt, gauna daugiau“, – įsitikinęs pašnekovas.
Tuo tarpu „Caritas“ programos „Pagalba prekybos moterimis ir prostitucijos aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė teigė, kad realiai šios moterys uždirba mažai. Jai dar neteko sutikti moters, kuri iš to susikrovė turtus.
„O šiam žingsniui skurdas jas pastūmėjo. Mums, vidutinės klasės atstovams, kartais labai sunku suvokti, kad Lietuvoje kažkas gali mirti iš bado. Argi čia Afrika? Tačiau provincijoje, kur nėra socialinių struktūrų, tikrai būna situacijų, kai moterys nebeturi kuo maitinti savo vaikus“, – tikino specialistė.
Kita priežastis, kodėl moterys ryžtasi parsiduoti, susijusi su gyvenimo krizėmis, kurias jos pralaimi. Moteris išsiskiria su vyru, apgaunama, nuviliama, o čia kaip tik prisigretina suteneris, žadantis didžiulius pinigus ir lengvą gyvenimą.
„Buvo atvejų, kai moteris aptarnaudavo per savaitę 50 klientų ir gauna tik 30 proc. uždirbtų pinigų. Galima įsivaizduoti, kaip moteris jaučiasi taip dirbdama mėnesių mėnesius. Jos vidus praktiškai išdegęs. Daugių daugiausiai ji gali būti kupina pykčio ir nusivylimo. Galbūt ji elgsis netgi labai agresyviai, akis „kabins“, bet viduje yra visiškai neapsaugota“, – įsitikinusi pašnekovė.
Anot K. Mišinienės, mes, vadinamoji sveikoji visuomenės dalis, įsitikinę, kad užtenka moteriai paduoti dubenį sriubos ir šiltą rūbą, kad ši norėtų mesti savo užsiėmimą. Deja, taip nėra.
„Šios moterys atsidūrusios gyvenimo užribyje. Jų socialiniai ryšiai nutrūkę, jos turi daug negatyvios patirties, dažnai būna kadaise išžagintos. Kol nedirbome su prostitutėmis, nemanėme, kad Lietuvoje tiek daug seksualinio smurto“, – teigė pašnekovė.
Prostitucijos subkultūra – labai savotiška. Čia veikia savi įstatymai, vyksta savas gyvenimas. Todėl moteriai pasitraukti nėra paprasta. Suteneriai, kurie iš prostitučių gyvena, nenoriai jas paleidžia. „Tai ne koks fabrikas, kad pamojuosi rankute ir dar išeitinę kompensaciją gausi. Šios moterys persekiojamos, joms grasinama, ne viena buvo sumušta“, – pasakojo K. Mišinienė.
Išmoko nepasitikėti niekuo
Ne paslaptis, kad prostitucijos stigma yra labiausiai žeminančių. Esą pasakei apie moterį, kad ji prostitutė, ir praktiškai apie ją ir jos vaikus pasakei viską. Besitapatindamos su visuomenės požiūriu, jos pačios save „nurašo“ ir grįžta atgal. Nors formaliai „atsitiesti“ – susirasti darbą ir gyvenamąjį plotą – nėra sunkus uždavinys, jos dažnai palūžta psichologiškai.
„Ypač sunku toms, kurios buvo įtrauktos labai jaunos, kai dar nebuvo susiformavusi jų asmenybė. Jos tapusios žaisliuku sutenerių rankose – kartoja jų idėjas, vykdo jų paliepimus ir ateityje gal pačios verbuos merginas.
Nemažai moterų įgyja priklausomybę nuo cheminių medžiagų. Jos teisinasi, kad neišbūtų nė dienos, jei negertų ar nesisvaigintų. Taip ir užsisuka karuselė“, – apgailestavo „Caritas“ atstovė.
Anot jos, bent kartą nutraukti ryšius su suteneriais turbūt bando apie pusę prostitucija užsiimančių moterų, tačiau didžioji dauguma jų grįžta atgal. K. Mišinienė įsitikinusi, kad norint joms padėti nereikia kažkokių ypatingų finansų, tik psichologinio palaikymo – žmogaus šalia. Įpratusios, kad tokio žmogaus niekada nebūna, jos nepasitiki ir į pagalbą skubančiomis socialinėmis darbuotojomis.
„Kita vertus, kodėl ji turėtų kuo nors pasitikėti, kai tiek kartų buvo „išdurta“? Dažnai tenka girdėti kaltinimus, kur buvome tuomet, kai ji buvo gyvenimo kryžkelėje, kai jai reikėjo pagalbos, bet jai buvo pasakyta, kad su savo problemomis turi tvarkytis pati.
Žinoma, prie kiekvieno krizės apimto žmogaus socialinio darbuotojo nepastatysi, tačiau ypatingai provincijoje vyrauja labai didelis abejingumas, kuris ne vieną žmogų išstumia į gyvenimo užribį“, -svarstė pašnekovė.
Verbuojamos vis jaunesnės
K. Mišinienės teigimu, prostitucija užsiimančios moterys praranda elementarius socialinius įgūdžius, todėl su jomis tenka dirbti labai kruopščiai.
„Tenka pradėti nuo pradžių – kad kasdien anksti ryte reikia keltis, į darbą važiuoti ne taksi, o visuomeniniu transportu, ištverti 8 valandas kolektyve, kuris galbūt nelabai maloniai priėmė. Iš prostitucijos atėjusios moterys, ypač jaunesnės, turi savo kalbą, savo žargoną, savo išvaizdą ir taip greitai to nepakeisi“, – tikino specialistė.
Pilotinis projektas, kurio metu moterims siūlomos psichosocialinės konsultacijos, vyksta Kaune ir Šiauliuose. Šiuo metu projekte dalyvauja apie 15 moterų. Jų motyvacija mesti prostituciją skirtinga. Vienos bando keistis dėl ligų, kitos – dėl vaikų, trečios – dėl savęs.
Mišinienė nerimauja, kad prostitučių amžius kasmet jaunėja. „Nors sekso paslaugas teikiančių moterų amžiaus skalė labai plati – nuo 14 iki 35 ir daugiau, vyrauja 18-20 metų merginos. Beje, 20-metės jau laikomos išspaustomis citrinomis. Suteneriai ieško vis jaunesnių mergaičių, nes tokia paklausa. Vėliau šios merginos nebeįsivaizduos kitokio gyvenimo“, – teigė pašnekovė.
Idėjas legalizuoti prostituciją „Caritas“ atstovė vertina itin kritiškai. Esą praktika parodė, kad tai naudinga tik klientams ir suteneriams. Žinoma, klientas gali jaustis saugiau – prostitutė jo tikrai neužkrės venerine liga. Tačiau kas užtikrins, kad klientas neužkrės prostitutės?
„Iš Olandijos, kur prostitucija legalizuota, mes nuolat gauname prekybos žmonėmis aukas ir matome, kad netgi ten egzistuoja juodoji rinka, kurioje mažesnės kainos ir įvairesnės praktikos“, – teigė K. Mišinienė.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2008-09-06, https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/prostitucijos-versle-vis-jaunesnes-moterys.d?id=18444022