Vilniaus apygardos prokurorė Edita Ignatavičiūtė dažniausiai tiria su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu priverstiniam darbui susijusius nusikaltimus. Ji sako, kad pastaruoju metu vis daugiau jos dėmesio sulaukia į Lietuvą atvykusių ir čia sunkvežimių vairuotojais įsidarbinusių migrantų problemos.
„Ši sritis yra aktyviai analizuojama“, – išskirtiniame interviu LRT.lt sakė Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė.
E. Ignatavičiūtė pažymėjo, kad tokie į Lietuvą atvykstantys asmenys yra pažeidžiami, patiria daug streso. Pavyzdžiui, jei negauna planuotų pajamų, turi aiškintis savo gimtojoje šalyje likusioms ir nuo jų priklausomoms šeimoms.
Prokurorė teigė pastebinti galimų Darbo kodekso ir kitų įstatymų pažeidimų. Negana to, kai darbuotojai negauna viso jiems priklausančio darbo užmokesčio, pajamų dėl nesumokėtų mokesčių netenka ir valstybės biudžetas.
E. Ignatavičiūtė pabrėžė, kad vairuotojų skundus nagrinėjančios Darbo ginčų komisijos (DGK) turėtų prisiminti, jog tarnauja žmonėms.
„Tarkim, žmogus dirbo 7 mėn., o uždirbo 700 eurų, tai yra ne kas kita, kaip labai didelis indikatorius, kad jis galimai buvo išnaudotas“, – sakė ji.
Naujausiais „Sodros“ duomenimis, 2024 m. lapkritį sunkiasvorių sunkvežimių ir krovininio transporto priemonių vairuotojai buvo populiariausia profesija Lietuvoje, jais dirbo 87,5 tūkst. asmenų. Užimtumo tarnybos duomenimis, užsieniečiai sudaro maždaug 80 proc. transporto ir saugojimo sektoriaus darbuotojų.
– Norėčiau pradėti iš šiek tiek toliau. Kiek žinau, kaip prokurorė, daugiausia dirbate su bylomis, susijusiomis su prekyba žmonėmis, išnaudojimu priverstiniam darbui. Su jumis kalbuosi po Audriaus Cuzanausko, kuris kaip profsąjungos vadovas atstovauja Lietuvos bendrovėse dirbantiems užsieniečiams vairuotojams, kreipimosi. Kiek šioje srityje yra būtent jūsų kuruojamos srities problematikos?
– Problematika man yra žinoma ir situaciją tikrai stebime, ją analizuojame. Informacija mus pasiekia dėl galimo asmenų išnaudojimo darbui, būtent padidėjo šis skaičius tuomet, kai valstybė ir Migracijos departamentas leido įsivežti trūkstamą darbo jėgą.
Tuomet padidėjus migrantų skaičiui stebima tendencija, kad yra sistemingai pažeidžiamos darbuotojų teisės ir tai yra signalas valstybei ir jos institucijoms, taip pat ir prokuratūrai reaguoti – tirti pranešimus (taip pat ir policijai) dėl galimo užsieniečių išnaudojimo.
Tokių atvejų yra, tačiau, kad būtų galima pasakyti, jog yra daug – kol kas tikrai ne. Galiu pasakyti, kad ši sritis yra aktyviai analizuojama.
– A. Cuzanauskas man pateikė tris konkrečius atvejus, kai logistikos bendrovės įvairiais būdais apgaudinėja pasamdytus darbuotojus iš užsienio. Pavyzdžiui, jų mokymai vyksta dar prieš pradedant oficialiai dirbti, grįžimo arba vykimo į komandiruotę laikas įforminamas kaip neapmokamos atostogos. Dėl to darbuotojai gauna mažesnius atlyginimus, nei priklausytų dirbant pagal įstatymus. Žiūrint iš teisinės pusės, kokius pažeidimus daro tokios įmonės?
– Visų pirma, sisteminius Darbo kodekso pažeidimus. Tai yra elementarūs darbo laiko apskaitos pažeidimai. Susidomėjimo tikrai vertas klausimas – kaip vykdoma darbo laiko apskaita. Nes nuo to priklauso darbo užmokesčio apskaičiavimas, taip pat valstybei sumokami mokesčiai. Šie aspektai turi ypatingą reikšmę.
Kalbame apie migrantus, o užsieniečiai paprastai nežino mūsų teisinės sistemos, nemoka mūsų kalbos. Jiems nelengva susigaudyti visuose kitos šalies teisiniuose niuansuose, netgi institucijose, kurių kompetencijoje yra nagrinėti vieną ar kitą klausimą.
Pažymėčiau, kad pagal prekybos žmonėmis algoritmą – jei atvyksta užsienietis iš trečiosios šalies, akivaizdu, kad tai daro norėdamas užsidirbti. Dažniausiai jie atvyksta iš mažiau ekonomiškai išsivysčiusių šalių. Reiškia, atvyksta būdami blogoje finansinėje padėtyje. Tikėtina, kad žmogus netgi būna prasiskolinęs, nes ir pats atvykimas turi savo kaštus. Taigi, atvykimas jau indikuoja, kad tokie žmonės yra pažeidžiami.
Paprastai tai yra vyrai ir jie palieka savo šeimas be pajamų, be pagalbos buityje ir pan. Žiūrint net į kultūrinę pusę, jei tai migrantai iš Uzbekistano, Tadžikistano, tai ten didžioji dalis moterų net nedirba. Jų finansinė būklė priklauso nuo vyrų. Tas vyras atsakingas savo šeimai.
Sprendimas vykti ir dirbti į kitą šalį yra labai didelė rizika. Nuo to, kiek jis uždirbs, priklauso jo šeimos gerovė.
Atvykus į Lietuvą, gali ištikti tokios aplinkybės, kurias paminėjote. Gali būti ne visiškai apskaičiuotas darbo laikas, neišmokėta darbo užmokesčio tiek, kiek jie su darbdaviu susitarė. Tokiam asmeniui – potencialiai aukai (dėl mano paminėtų priežasčių) – tai sudaro ne tik finansinių problemų. Toks žmogus patiria labai didelį psichologinį ir bendrą stresą.
Jam reikia duoti tam tikrą paaiškinimą, kodėl jis negali šeimai parsiųsti finansų. Nereikia pamiršti, kad ir jam pačiam gyvenimas Lietuvoje taip pat kainuoja. Nes jis čia nieko neturi.
Jis turi nuomotis būstą arba kooperuotis su kažkuo. Negana to, juk kiekvieną dieną reikia prasimaitinti, nekalbant apie buities palaikymą, vaistus, drabužių skalbimą. Yra daug dedamųjų dalių. Taigi, netinkamas darbo laiko apskaitos vedimas migrantui sukuria labai daug problemų.
Be to, tai indikuoja, kad su valstybėje mokamais mokesčiais yra kažkas negerai. Galiausiai, didžiajai daliai migrantų tokia apgaulės forma kelia nusivylimą, o tai prie saugumo neprisideda.
Migrantas gali jausti neteisybę, apgaulę iš darbdavio ir pats net nežinoti, kur galėtų apginti savo interesus, neturėti tam pinigų. Transporto sektorius yra labai specifinis, teisininkų, kurie išmanytų jo veiklą, nėra tiek daug. Tiems, kurie išmano, tikėtina, migrantas negalėtų apmokėti už paslaugas. Profesinė sąjunga turbūt yra vienintelė galimybė rasti pagalbos – tokiu būdu apginti interesus.
Taip, jie gali kreiptis į teisėsaugą su pranešimu. Tačiau dėl migrantų suvokimo apie mūsų darbo santykius, juos reglamentuojančią teisę, esu giliai įsitikinusi, kad jie nesugebėtų pasakyti, kur ir kas yra negerai. Jei jis patektų pas nespecializuotą pareigūną, nelabai galėtų vienas kitą suprasti.
Kalbame, kad asmuo, priimantis migrantą, dėl tokių problemų turi turėti specializuotų žinių. Nagrinėjant darbo santykius transporto sektoriuje reikia vadovautis ne tik Darbo kodeksu, ne tik Administracinių nusižengimų kodeksu, Civiliniu kodeksu, bet ir Europos Sąjungos reglamentais ir direktyvomis, o tai yra ypač sudėtinga.
Tokių reglamentų, kurie turi tiesioginį poveikį transporto ūkio subjektams, yra tikrai daug. Specialistų, pareigūnų, kurie būtų susipažinę su visu šių teisės aktų paketu – nedaug.
– Atrodytų, kad vos ne beviltiškoje situacijoje atsiduria tokie darbuotojai. Darbdaviams jais gana lengva manipuliuoti, o jie patys išspręsti savo situacijos negali.
– Tikėtina, kad jie patys išspręsti tokių klausimų negali ir negeba. Jie neturi specialių žinių. Pavyzdžiui, nežino, kad pagal Darbo kodeksą darbdavys privalo duoti darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo lapelį.
Tokia aplinkybė atrodo nėra ypač reikšminga, tačiau ji tokia tampa vėlesniuose procesuose. Darbo kodeksas nesuteikia teisės išduoti arba neišduoti – čia ne pasirinkimo galimybė darbdaviui. Sakykim, toks visiškai nereikšmingas lapelio neišdavimas migrantui vėliau sukelia didelių problemų siekiant įrodyti, kad jam buvo netinkamai apskaičiuotas darbo užmokestis.
– Vairuotojų iš užsienio įdarbinimas dar turi savo specifiką, nes jie turi gauti leidimus gyventi Lietuvoje. Dėl su tuo susijusių aplinkybių, galima įrodinėti, kad bendrovės netgi užsiima neteisėtu, nelegaliu darbu. Galbūt galėtumėte paaiškinti, kaip tai atsitinka?
– Yra tokia formuluotė „trūkstama darbo jėga“. Kalbame apie tai, kai darbdavys kreipiasi į Migracijos departamentą, kad gautų leidimą įsivežti darbo jėgos. Tada migrantas turi atitikti tam tikrus reikalavimus: jei trūksta vairuotojų, negali atsivežti pardavėjų.
Darbdavys turi būti įsitikinęs, kad darbuotojas turi patirties ir moka vairuoti. Dar iki atvykimo darbdavys būna susisiekęs su vairuotoju. Tikėtina, galimai visais atvejais dar prieš atvykstant būna pasirašoma darbo sutartis.
– Man pateiktuose pavyzdžiuose buvo tokių atvejų, kai jie pasirašydavo darbo sutartį, tada atvykdavo į Lietuvą ir čia būdavo apmokomi. Nors kvalifikaciją turėjo turėti dar prieš atvykdami. Po to tai sutvarkoma atbuline data. Tai gali būti dokumentų klastojimas?
– Be abejo. Tiesa, dar būna atvejų, kai migrantas turi pažymą, kad 140 val. mokymus išklausė nuotoliniu būdu, būdamas, pavyzdžiui, Kazachstane ar Tadžikistane. Kyla klausimų – kokia kalba, kokiu laiku, kas juos vedė? Tos pažymos vertos dėmesio, kad jas patikrintų.
Dar verta pastebėti, kad toks dokumentų klastojimas gali sukurti tolesnių padarinių. Reikia žiūrėti sistemiškai, nuo pat pradžios, kokie susitarimai ir kokie dokumentai yra įpainiojami. Nes mokymais niekas nesibaigia.
Atvykę į Lietuvą jie turi sudaryti darbo sutartį. Nors kalbama, kad jie būna sudarę prieš atvykdami, o čia vėl sudaro. Klausimas, kaip yra iš tikrųjų. Kitas dalykas – bene svarbiausia yra darbo pradžia. Ar ji tikrai būna sudarius darbo sutartį?
Imant tam tikrus pavyzdžius, darbo pradžia ne visada prasideda nuo darbo sutarties sudarymo. Teko matyti nusiskundimų, kad mokymų metu ir dar kurį laiką po to darbdavys deklaruoja nedraudiminius laikotarpius. Pagal Darbo kodeksą, neapmokamos atostogos galėtų būti tik darbuotojo valia. Ar iš tiesų darbuotojas, atvykęs į Lietuvą dirbti, savo valia prašo neapmokamų atostogų?
– Dar buvo tokių atvejų, kai į komandiruotę ar iš jos vykstama pasiėmus neapmokamas atostogas.
– Tai yra akivaizdūs ir sistemingi Darbo kodekso pažeidimai. Kadangi darbuotojas vykdo savo funkciją, vyksta į komandiruotę, tai yra darbo laikas. Jeigu to nežymi, tai yra, mažų mažiausiai, nedeklaruotas darbo laikas. Dėl to nukenčia tiek darbuotojas, tiek valstybė.
– A. Cuzanauskas dar aiškino, kad Darbo ginčų komisijos yra prašiusios pačių darbuotojų pateikti dokumentus, kurių darbdavys jiems nepateikia. DGK atstovas man atsakė, kad taip ir yra, o darbuotojas nėra pasyvus proceso stebėtojas, o jam padėti gali ir profsąjunga. Kaip jūs vertinate tai?
– Kategoriškai nesutinku su tokiu teiginiu. Darbdavys vienareikšmiškai yra stiprioji pusė. Jeigu kalbame apie darbuotoją, kuris yra Lietuvos pilietis, tai jis dar gali parašyti, kreiptis, žino institucijas, miestą, žino, ką gali sužinoti. Lietuvis turi čia artimųjų, pažįstamų, gali kažko paklausti.
Kalbant apie migrantą, tikrai ne. Kitas dalykas – valstybės institucijos tarnauja žmonėms. To nereikia suabsoliutinti, bet būtina ir realiai įvertinti situaciją, ar tas žmogus gali padaryti, ko prašomas.
Žmogus kreipiasi į DGK su problema. Tai gali būti, pavyzdžiui, darbo užmokesčio nepriemoka, galimai jis nurodo, kad neturi jokių dokumentų, jam darbdavys jų nedavė, nes jis mielai juos pateiktų, jeigu turėtų. Mano manymu, DGK jau vien dėl to elementariai turėtų užsidegti įtarimo šauktukas. Darbdavys, neišdavęs privalomų dokumentų, kuriuos turi išduoti pagal Darbo kodekso nuostatas, jau daro pažeidimą.
Kalbant apie DGK kompetencijas, jų nuostatose yra nurodyta, kad „Pirmininkas paveda vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus paskirtam Valstybinės darbo inspekcijos valstybės tarnautojui ar darbuotojui išreikalauti iš atitinkamų tarnybų ir asmenų prašymui išnagrinėti darbo ginčą reikalingus dokumentus“. Darbdavys už dokumentų nepateikimą gali būti baudžiamas, pirmiausia, bauda.
Bet jau vien tai indikuoja labai didelę problemą. Nes jeigu neturi ko slėpti ir vykdai teisėtai, sąžiningai, skaidriai savo veiklą, nėra pagrindo nepateikinėti valstybės institucijoms duomenų, kurių jos reikalauja.
Susiduriame su situacija, kai ateina darbuotojas, kuris skundžiasi kažkokios įmonės padarytu jo teisių pažeidimu. Pavyzdžiui, sako, kad jam neišmokėjo darbo užmokesčio, dėl kurio jie susitarė. Tačiau jis neturi dokumentų. Tokiu atveju ypač sunku suprasti ir ištirti darbo užmokesčio paskaičiavimo aplinkybes ir atitikimą teisės aktams, kurie reglamentuoja tokio darbo apmokėjimą.
Niekaip nematau tikslingumo nepriimti jo prašymo ir vis tiek reikalauti iš jo tų dokumentų, kurių jam taip ar taip neduoda. Tai rodo visišką asmens teisių pažeidimo ignoravimą, nenorą išsiaiškinti.
Suvokiu, kad jie gali turėti didelį darbo krūvį, bet negalime pasiteisinti prieš asmenį tuo. Kitas dalykas – problema yra dvejopa. Mes dabar turime didelį migrantų skaičių. Jei didelis skaičius kreipiasi dėl tokios problemos, reiškia, jie jaučiasi apgaudinėjami, yra nusivylę. Dėl to kenčia mūsų valstybės reputacija, ji jų akyse yra labai prasta. Jei mes esame Europos Sąjungoje, o darbdaviai grubiai pažeidinėja jų teises į teisingą darbo užmokestį, pažeidinėja teisės aktus, tai migrantui sukelia tam tikrą nusivylimą ir pyktį.
Jo problemos nesibaigia kreipiantis į DGK. Jam reikia nusiųsti vieną kitą šimtą eurų savo šeimai. Šita problema yra tam tikroje grandinėje ir sukelia daug padarinių. Galų gale, mūsų valstybės biudžetas negauna tų pajamų – mokesčių, kurie turi būti sumokėti.
– Kitas klausimas dėl kreipimosi į teismą po DGK sprendimo ar neįvykusio posėdžio. DGK atstovas nurodė, kad teismas nėra saistomas sprendimo, kuris priimamas jų. Darbuotojas paprastai laikomas silpnesne ginčo puse. Ar DGK turėtų jam padėti? Ar tik nešališkai vertinti abiejų pusių argumentus?
– Šiuo atveju reikėtų žiūrėti ne tik, ar asmuo turėtų kreiptis į DGK, ar į teismą. Pavyzdžiui, DGK gali nustatyti sisteminių, grubių pažeidimų, tarkim, dokumentų klastojimą.
Suprantu, kad krūvis gali būti didelis, bet tai nereiškia, kad jie savo darbą gali atlikti atmestinai, bet kaip. Negalima sakyti, kad yra užkrauti, o jei ką – gali kreiptis į teismą. Jeigu jis jau kreipėsi į DGK, ji savo kompetencijos ribose turi išnagrinėti tą prašymą.
Tarkim, žmogus dirbo įmonėje 7 mėnesius. Tai tuos 7 mėnesius turi ir ištirti. Jeigu sako, kad per 7 mėn. buvo darbo užmokesčio nepriemoka – tai reikia ištirti. Jeigu jie pastebi kito teisės akto pažeidimą, nusikaltimą, pagal kompetenciją privalėtų informuoti kitą instituciją.
Jei DGK turi didelę apimtį, bet mato, kad kažkas yra negerai, čia nėra vien tik darbo užmokesčio nepriemoka, o yra daugiau požymių, kad galbūt žmogų išnaudoja, o tokia informacija valstybės institucijų turi būti įvertinta ir ištirta. Tarkim, žmogus dirbo 7 mėn., o uždirbo 700 eurų, tai yra ne kas kita, kaip labai didelis indikatorius, kad jis galimai buvo išnaudotas. Tai yra galimo nusikaltimo požymis. Buvo ar nebuvo – turi įvertinti kitos institucijos.
– Kokios yra realios tokių darbuotojų galimybės bylinėtis Lietuvos teismuose?
– Jei kalbame, kad jų interesus privalo ginti privatūs teisininkai – šansų arti nuliui. Daugiausia jiems galėtų atstovauti profesinės sąjungos, tačiau tik jei kalbame apie darbo užmokesčio nepriemoką. Kiti klausimai, susiję su valstybinėmis institucijomis, pavyzdžiui, prekyba žmonėmis – valstybė, atstovaudama, turėtų viską padaryti.
– Ką su tuo daryti? Ar keisti įstatymus? Labiau prižiūrėti? Kaip?
– Visų pirma, reikia bendradarbiauti. Tai daryti su visomis institucijomis, kurios turi duomenų ir kurios gali padaryti vieną ar kitą išvadą, kurių kompetencijoje yra tokių atvejų nagrinėjimas. Šiuo metu pagal apygardas yra specializuoti prokurorai, policijos pareigūnai, darbo inspektoriai. Yra kitų institucijų, kurių pagalbos galima sulaukti. Nuo to reikėtų pradėti – nuo glaudaus bendradarbiavimo turint tam tikrą temą ir problematiką.
Kiekvienas nusikaltimas turi tam tikrą algoritmą, kaip jį reikėtų tirti, į ką žiūrėti, iš kur gauti duomenų, kaip juos vertinti ir pan. Taip, yra tam tikrų situacijų, kurias pavadinčiau itin sudėtingomis. Tada reikia sukurti tam tikrą tyrimo modelį, ištirti įvykį bei pateikti teismui, kad būtų teisinis tos situacijos įvertinimas.
Kai yra labai daug nuomonių, o nėra sprendimo, pripažinto ir neginčijamo, labai sunku kažką pasakyti. Įrodyti kitoms institucijoms, kad žvilgsnis turi būti nukreiptas į šią problemą ir jos sprendimą, reikia argumentų, kuriuos sudėtinga paaiškinti be įsigaliojusių teismų sprendimų.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2025-01-22, https://www.lrt.lt/naujienos/verslas/4/2466088/prokurores-demesys-sunkvezimius-vairuojanciu-migrantu-bedoms-yra-isnaudojimo-pozymiu