Rankose laikome jau antros instancijos apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau puikiai pamename, jog prieš dvejus metus ikiteisminiam tyrimui vadovavusi prokurorė buvo jį nutraukusi!
Esame socialinių darbuotojų ir psichologų komanda, bet žinote, apima tikrai siurrealus jausmas, kai matai vienus teisininkus tvirtinant, jog negalima pasitikėti auka, besipainiojančia, kuris iš prievartautojų buvo šeštas ar septintas eilėje, gulėjo ji tada ant nugaros ar ant šono – ir kitus, aiškinančius jau, jog būtent seksualinės prievartos aukos dėl patirto streso gali būti netikslios savo parodymuose ir tai yra ne esmė.
Žinoma, visų šių įvykių siaubas yra tai, jog prievartautojams seserį pasiūlo brolis ir pats šiame siaube aktyviai dalyvauja.
Reikia pasakyti, jog kokios čia bausmės bebūtų paskelbtos, jos niekada nekompensuos tos gėlos, skausmo, kuriuos patyrė nukentėjusioji.
Tačiau liko šioje istorijoje nemažai veikėjų, kurie matė daugiavaikės šeimos dramą, matė vaikų vienatvę, apleistumą, ir darė ką?
Vis dar baisi negalia yra apėmusi dalį mūsų socialinių darbuotojų, kurie sugeba pasižiūrėti, ar yra dešros šaldytuve, bet nežino, kaip stabdyti suaugusiųjų degradavimą.
Na, „pasimušė” jie ten tarpusavyje, na, vaikų akivaizdoje žiūri pornografiją, bet juk niekas nemirė dėl to?
Grįžtant prie teisėsaugininkų veiksmų, ypatingai norime padėkoti bylos tyrėjai Aleksandrai Čechovai.
Tai toks retas derinys, kurį ši talentinga pareigūnė demonstravo tyrime – gilus savo darbo išmanymas, aštri intuicija ir nuoširdi empatija.
Puikiai žinome, jog tirti seksualinės prievartos prieš vaikus ar asmenis su negalia aktus yra sekinantis, didžiausius profesionalus „sudeginantis” darbas.
Ištyrei vieną nusikaltimą, ant stalo jau kitos bylos, jose vaitoja jau naujos aukos.
Prie to priprasti neįmanoma.
Dėkojame Aleksandrai ir jos kolegoms, padėjus pasiekti atstumtai, išniekintai merginai teisingumą šioje nelengvoje byloje.