Visą laiką tvirtiname, jog prekyba žmonėmis yra ne tik apie nusikaltėlių pajamas, bet ir apie galią, kurią jie netrukdomi, o kartais ir kai kurių mūsų padedami, demonstruoja.
Nepavyko įtikinti nei Šiaulių apygardos, nei Apeliacinio teismų, jog jaunuoliai iš vaikų globos įstaigos, grupės vyrų atsivilioti į Norwich miestą, JK, buvo čia pakliuvę į vergiją.
Vaikinai dirbo sunkius fizinius darbus, o atlyginimai eidavo į kelionės organizatoriaus sąskaitą – tačiau teisėjai nusprendė, jog patys nukentėjusieji nepagrįstai įsivaizdavo, kad gali pasitikėti jau kartą juos apgavusiu (buvo išviliojęs iš jų našlaičiams valstybės skirtas įsikūrimo pašalpas) vyresnio amžiaus „geradariu”.
Lemiamu veikėjų nekaltumo įrodymu staiga tapo, mums labai netikėtas, teisiamųjų žingsnis: į teismo posėdžius buvo atsivestas didelis būrys liudytojų – jie tvirtino puikiai prisimenantys, kad teisiamieji prieš šešerius metus rūpinosi atsivežtais našlaičiais „kaip savo vaikais”, ką šie tiksliai valgė ir gėrė, kaip gerai gyveno.
Keista ir pikta, tačiau niekas nepatikrino šių liudytojų tikslaus buvimo laiko JK, kur ir ką jie ten veikė, nesukėlė įtarimų, jog dalis šių išskirtinės atminties savininkų yra susiję giminystės ryšiais su teisiamaisiais, yra jų seni pažįstami.
Ką gi, liko dar viena galimybė skųsti išteisinantį nuosprendį.
Ech, būtų mūsų šalyje nepriklausomas nacionalinis pranešėjas prekybos žmonėmis klausimais (o ne VRM paskirta valdininkė, kaip dabar), bent pasitarti galėtume.