Skaitytojams pateikiame kiek netikėtą ir kultūrinei spaudai ne visai įprastą pokalbį apie prekybą žmonėmis ir žmonių išnaudojimą. Kalbamės su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadove KRISTINA MIŠINIENE. Šių temų aptarimo kultūrinėje spaudoje ėmėmės svarstydami, kokios kultūrinės nuostatos sudaro sąlygas įvairaus pobūdžio žmonių išnaudojimui. Kokiuose visuomenėje plačiai paplitusiuose įsitikinimuose atramą randa tokie reiškiniai kaip išnaudojimas ir nebaudžiamumas? Ar kultūra su tuo turi (turėti) ką nors bendro?
– Kristina, susipažinome, kai Kaune įsikūrusiame socialiniame centre „Emma“ skaitėte paskaitą apie darbo migracijos teoriją ir praktikas. Tąkart kalbėjomės apie prekybą žmonėmis, įvairias pažeidžiamų Lietuvos piliečių ir atvykusiųjų išnaudojimo formas. Gal galite trumpai priminti, su kokiomis problemomis centro darbuotojai šiandien susiduria dažniausiai, kaip šias problemas sekasi spręsti ir kas labiausiai padeda ar apsunkina šių problemų sprendimą?
– Mūsų pagalbos spektras gana platus – padedame nukentėjusiems nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos. Mūsų klientai yra moterys, vyrai, vaikai. Daug dėmesio stengiamės skirti prevencinei veiklai, diskusijoms, mokymams. Per 17 darbo metų pavyko išgelbėti nemažą būrį žmonių, stumtelėti kitus link kokybiškesnės egzistencijos, nuolat siunčiame visuomenei žinią apie socialinį teisingumą, apie baisias silpnesniųjų išnaudojimo pasekmes. Tačiau atrodo, kad nukirtus galvą vienai problemai jos vietoje išauga bent kelios.
Aš pati ir visos mano kolegės atėjome į šį lauką tvirtai pasiryžusios neleisti „blogiečiams“ skriausti pažeidžiamų bendruomenės narių, tačiau realybėje pamatėme, kad didžiausios, aršiausios kovos yra ne prieš juos – o prieš abejingus, korumpuotus, negeranoriškus, tačiau turinčius galią valdininkus. Apmokėjimas už mūsų darbą, adekvati, nežeminanti pagalba išnaudojimą, prievartą patyrusiems vaikams, moterims, migrantams, suteikimas jiems prieigų prie valstybės resursų – čia būtų galima vardinti ir vardinti.
Vis dar susiduriame su požiūriu, kad visa tai yra tik mūsų problemos, norite jas spręsti – rašykite projektus, dalyvaukite konkursuose, gal laimėsite. Mes klausiame, pavyzdžiui, Kauno savivaldybės, o kas bus, jei nelaimėsime jūsų konkurso, kas tada padės prekybos žmonėmis aukoms Kauno mieste, gauname atsakymą – na, tai niekas tada nepadės, gaila, žinoma.
Štai kur visų negandų pradžia – valstybė nemano, kad tai yra svarbu. Valdininkai stuksena sau pirštu į smilkinį, išgirdę, kad neišeiname namo tol, kol neišsprendžiame kliento problemos.
– Mūsų susitikimo metu teigėte, kad kovoje su prekyba žmonėmis ir darbuotojų išnaudojimu svarbi viešoji nuomonė. Minėjote skirtumą tarp, pavyzdžiui, sutenerio ir darbuotojų išnaudotojo: sugautas suteneris veikiausiai nedraskys akių ir sieks likti nepastebėtas, nes žino, kad jo istorijai iškilus į viešumą užtarimo visuomenėje jis neras. Darbuotojus išnaudojantys darbdaviai nebijo viešumo ir elgiasi priešingai. Ar galėtume sakyti, kad visuomenė skirtingai vertina skirtingas išnaudojimo formas, į vienas žiūrėdama atlaidžiau, į kitas – griežčiau. Ir jei yra būtent taip, ar tai galėtų paaiškinti skirtingas nusikaltimus įvykdžiusių žmonių laikysenas viešumoje?
– Šioje srityje, kaip, beje, ir kitose panašiose, yra labai daug stereotipų, kurie daro didelę įtaką žmonių sprendimams ir nuomonei. Jei auka – tai turi būti silpna, palaužta, kelti gailestį, turėti „gerą reputaciją“ (taip pareiškė aukštas pareigas einanti policijos pareigūnė). Bet į kokią lentynėlę tada įdėti jaunuolius, kurie gaujų verčiami daro nusikaltimus, patirdami didžiulį psichologinį spaudimą, fizinę prievartą? Taip, jų mums negaila – mes jų nesuprantame ir jų bijome. Nors jau daugybę metų tiek mūsų šalies, tiek tarptautiniai dokumentai, net įstatymai sako, kad prekybos žmonėmis aukos sutikimas būti išnaudojamai neturi jokios reikšmės, bet vis dar pirmas klausimas tokiai aukai būna – savo noru važiavai?
Pastaruoju metu Vidaus reikalų ministerijos šalyje išplatinti plakatai, lankstinukai auką vaizduoja kaip naivią ir kartu godžią „didelių“ pinigų, pasiruošusią parsiduoti dėl „linksmų vakarėlių“ ir pan. Absurdiška, bet tie patys valdininkai yra atsakingi už pažangių, aukų nesmerkiančių nuostatų įgyvendinimą šalyje, visuomenės nuomonės keitimą. Tokios veidmainiškos laikysenos keliama sumaištimi sumaniai naudojasi nusikaltimus atliekantys asmenys ir jų advokatai – ne be reikalo jie teismuose tiek dėmesio ir pastangų skiria savo aukų menkinimui, įrodinėja aukas esančias pačias kaltas, „pasileidusias“, „tingines“…
Tačiau ir čia esama tam tikro reitingavimo – suteneriai ir jų parankiniai paprastai yra pačiame dugne, net jeigu jie ir disponuoja didelėmis lėšomis, ryšiais, neabejotinai tai yra patamsių būtybės, visuomenės atstumtieji. Visiškai priešingai jaučiasi vergvaldys, darbinėje veikloje išnaudojantis tautiečius ar atvykėlius. Nebaudžiamumas ir sukauptos lėšos, reikiami draugeliai jam leidžia tiesiog traiškyti sutrikusius, nesugebančius apsiginti, neišmanančius įstatymų darbuotojus. Vergvaldžiui nereikia pačiam gintis – už jį kalbės ir rašys kvalifikuoti advokatai, ir iš viso – „nustokite persekioti verslą, verslas jus visus išlaiko“.
– Paskaitos „Emmoje“ metu kalbėjote apie „fasadinį patriotizmą“, kuris neleidžia skųstis, jeigu kam nors nutiko kas nors bloga. Gal galėtumėte išplėsti šią mintį?
– „Fasadinį patriotizmą“ turėjau galvoje kalbėdama apie ukrainiečių išnaudojimą mūsų šalyje. Prieš porą metų, kai pirmą kartą prabilome apie tai, dar gerai nesupratome, kodėl, pasiekus tam tikras tarnybas, ši tema staiga pradėdavo nieko nebedominti, buvo pabrėžiama, kad nereikia „taip negatyviai žiūrėti į situaciją“, kad lietuviai yra dideli ukrainiečių draugai ir t. t. Kartais matant gražius koncertus per televiziją, kurių metu renkamos lėšos šiems mūsų kaimynams paremti, apima labai sunkūs jausmai – o ką padarėme, kad apgintume migrantus iš Ukrainos, kad jie nepatektų Lietuvoje į darbinį išnaudojimą, ką padarėme, kad jų moterys savo vaikams duoną užsidirbtų ne Vilniaus ar Kauno viešnamiuose?
– Grįžkime prie Jūsų vadovaujamo centro veiklos. Teigiate, kad ji labai priklauso nuo projektų rašymo ir dalyvavimo įvairiuose konkursuose, o valdžioje esantys pareigūnai problemoms, kurias sprendžiate, dažnai yra abejingi. Tačiau galbūt esama ne tik valdžios abejingumo, bet ir paprasčiausio neįsivaizdavimo, kaip jie galėtų patys spręsti tokias problemas? Kuriam laikui įsivaizduokime, kad valdininkai nėra abejingi, tik nuoširdžiai nesupranta, kokios yra jų kompetencijos ribos ir ką galima nuveikti su turimais resursais. Ką tokiems valdininkams patartumėte, kokius sprendimus, gerąsias kitų šalių praktikas jiems pasiūlytumėte?
– Žinot, jeigu dabar būtų 2000 metai, gal ir sutikčiau su Jūsų mintimi. Bet 2018-aisiais… Jeigu kas suskaičiuotų, kiek mokymų, konferencijų, apskritųjų stalų šia tema yra surengta, o jeigu dar žvilgtelėtume į nuolatines valdininkų komandiruotes užsienin… O dar pavartytume Vidaus reikalų ministerijos ataskaitas Briuseliui… Tikrai pamatytume savo šalį jau išplėšusią pergalę prieš tokį baisų reiškinį kaip prekyba žmonėmis. Deja, tik popieriuje. Šiandien besarmačiai valdininkai pučia krūtines ordinams, o aukos kankinasi vienatvėje, nepritekliuje, abejonėse. Valdininkams nereikia pamokymų apie jų darbą, šitas etapas jau praeityje. Jie šiandien arba iš viso neigia pačią problemą, arba tvirtina ją išsprendę. Kaip kitaip paaiškinti faktą, kad, pavyzdžiui, Kauno, Klaipėdos savivaldybės 2018 metais pagalbai nukentėjusiesiems neskyrė nė cento? O reikėtų daug ko – verkiant reikia spręsti kvalifikuotų advokatų seksualinės prievartos ir prekybos žmonėmis aukoms klausimą, didinti įvairiapusės pagalbos prieinamumą šalies teritorijoje. Negi normalu nukentėjusiajam, pavyzdžiui, iš Skuodo ieškoti pagalbos Klaipėdoje? Ir dar daug kitų paprastų, bet gyvybiškai svarbių darbelių reikia atlikti. Tam suvokti užtenka diplomo, lojalumo tarnybai, sąžinės, galų gale, nebūtina dairytis į kitų šalių praktikas.
– Užsiminėte, kad sunkiausios kovos kovojamos prieš korumpuotus ir abejingus, galią turinčius valdininkus. Tačiau atrodo, kad dažnai valdininkų abejingumas ir verslininkų akiplėšiškumas atramą randa viešojoje nuomonėje, kur dominuoja nuostata, kad auka yra „pati kalta“. Kiek tiesos yra teiginyje, kad aukos dažnai yra pačios kaltos dėl jas ištikusių nelaimių? Iš kur atsiranda šis manymas, kad dėl visko kalti pirmiausia patys nelaimę patyrusieji? Kiek mūsų turimas aukos įsivaizdavimas sutampa su realiu aukos paveikslu?
– Sunki ši tema. Kartais atrodo, kad, pasmerkę auką, žmonės tarsi apsaugo save nuo nepakeliamo skausmo, kaltės. Kaip reaguoti į žinią apie 14-metę, išnaudojamą prostitucijoje? Baisu, apima siaubas, pyktis – kodėl niekas neapsaugojo, kodėl suaugę vyrai ja naudojosi, kaip jai toliau gyventi… kaip mums visiems toliau gyventi, kai negalime apginti tokių vaikų… Ir staiga pasigirsta „išganingas“ balsas – bet pažiūrėkit, kaip ji atrodo, gal jai ten patiko, ji pati vyrams rašinėjo žinutes, prašė pinigų ir t. t., ir pan. O jeigu aukai ne 14, o 20 metų? Balsų jau daugiau, jie dar labiau užtikrinti, kad „jai pačiai patiko“. Vis dėlto labiau akcentuočiau ne psichologines aukų kaltinimo priežastis, o gal teisines. Stulbinantis nebaudžiamumas prievartautojus, sekso pirkėjus, visokio plauko išnaudotojus ir jų aplinką atpalaiduoja nuo atsakomybės už savo veiksmus, leidžia jiems kurti ir skleisti mitą apie aukos „sutikimą“, „norą būti išnaudojamai“ ir pan. Kiek kartų teismo salėje teko girdėti teisiamų už vaiko tvirkinimą verkšlenimus, kad mažametis „pats jį gundė“, tiesiog „lindo į kelnes“. O salėje sėdinti kaltininko mama, žmona rimtais veidais linksi: taip taip, taip viskas ir buvo.