Nors oficiali statistika tą menkai atspindi – prekyba moterimis niekur nedingusi.
Savaitgalis nebuvo ramus, pasitikinėjome parsiunčiamą iš Vokietijos mūsų tautietę, bandytą toje šalyje parduoti turkų tautybės asmenims, sumuštą ir paliktą gatvėje.
Pirmiausiai tai didelė pagarba mūsų ambasados darbuotojams Berlyne – už jų greitą reagavimą, empatišką bendravimą, supratimą, kad tokiose situacijose tenka dirbti ir ilgus viršvalandžius.
Mergina jau artimųjų apsuptyje, esame ir mes šalia.
Toliau (šiandien) įvykiai klostosi jau ne tokia šaunia gaida.
Vykstame į komisariatą, kol prekeivio žmonėmis pėdsakai neataušo, reiktų duoti parodymus.
Į kambarėlį įskrieja pareigūnė, apipila dar sutrikusią, neatsigavusią nukentėjusiąją klausimų lavina – „tai pati važiavai? niekas nevertė? turi pretenzijų, neturi pretenzijų?”
Mergina pradeda ašaroti, nuleidžia galvą – „neturiu”.
Pakišusi jai pasirašyti popieriaus lapą, pareigūnė paskelbia, jog „galime skirstytis, niekas čia nenukentėjo”.
Žinoma, kad to taip nepaliksime, bet pradedame suprasti, kodėl dešimtmečiais ištisi AVPK deklaruoja nefiksuojantys prekybos žmonėmis savo teritorijose…