Kiekvieną kartą teikiant centro pagalbą asmenims, turintiems psichikos negalią, įvairius suvokimo sutrikimus, begalinai suspaudžia širdį.
Išnaudoti visur – globos institucijose, mokyklose, neretas kentėjo ir šeimoje, draugų rate.
Prieš trejus metus pradėjome dirbti su nepilnamete iš didelės specialiosios mokyklos Žemaitijoje, kur (!) ji tapo grupinio išprievartavimo auka.
Nežiūrint pedagogų teiktų neigiamų charakteristikų – „kokia ji auka, daug tokių parodytume”, „kad ji pati hiperseksuali”, „nu mes tai ja netikime” – atkakliai prokurorei pavyko surinkti neginčijamus įrodymus, prievartautojai nuteisti, civilinis ieškinys patenkintas.
Dalį priteistos žalos antstoliai jau pervedė nukentėjusiąjai, tą sužinome, tiesiai su jais pasikalbėjusios.
Pati mergina apie tai girdi pirmą kartą, nes jos banko kortelė yra pas motiną, ši ja naudojasi kartu su patėviu.
Tai galėtų būti privatūs šeimos reikalai, tačiau šeimoje mergaitei niekada nebuvo vietos, ji nuolat vejama iš ten, suaugusiųjų žodžiais „būtų gerai ją kur visam laikui uždaryti”.
Baisu pagalvoti, kas dar laukia šios ką tik pradėjusios savo gyvenimą jaunuolės.
Nejaugi esame tokie nuskurdę, jog negalime suteikti oresnių, saugesnių sąlygų kitokiems mūsų žmonėms?