Ilgamečiai policijos pareigūnai, kuriuos jų vadovybė laikė tikru pavyzdžiu būsimiesiems policininkams, neteisėtai atėmė nepilnamečiams jaunuoliams laisvę, juos kankino elektrošoku, surakino rankas, mušė, – sukėlė fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė sveikatą.
Tai nuo pat paskelbimo įsiteisėjusiame nuosprendyje nurodė teismas, konstatavęs, kad savo elgesiu policijos pareigūnai diskreditavo statutinio valstybės tarnautojo – policijos pareigūno vardą, iškraipė valstybės institucijos – Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino jos autoritetą, pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus bei tokiu būdu padarė didelę žalą valstybei bei smurtą patyrusiems nukentėjusiesiems trims nepilnamečiams.
Dėl to, kad piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi padarė nusikaltimus, Marijampolės apskrities komisariato Vilkaviškio rajono policijoje dirbę pareigūnai Giedrius Bakšys ir Vytautas Žemantauskas ne tik į valstybės biudžetą turės sumokėti pinigines baudas bei nuo neteisėtų veiksmų nukentėjusiems nepilnamečiams atlyginti padarytą neturtinę žalą, bet ir negalės trejus metus dirbti valstybės tarnyboje.
Anot teismo, G. Bakšys į valstybės biudžetą privalės sumokėti 9 415 Eur, o V. Žemantauskas, kurio žmona dirba teisėja Marijampolės teisme, – 7 532 Eur. Abu pareigūnai dviem nukentėjusiems nepilnamečiams privalės sumokėti po tūkstantį eurų neturtinei žalai atlyginti. Dar vienam paaugliui tūkstančio eurų žalos atlyginimą privalės sumokėti G. Bakšys.
Tačiau pasiekti teisingumą šioje istorijoje, kurią policijos Imuniteto tarnybos pareigūnams padėjo atskleisti prekybos žmonėmis aukas globojančio centro darbuotojai, pavyko tik daugiau kaip po ketverių metų. Dėl smurto prieš nepilnamečius turėjo būti teisiamas ir dar vienas Vilkaviškio policijos komisariato pareigūnas, bet jis teismo proceso nesulaukė – iš gyvenimo pasitraukė savo noru.
„Praėjus ketveriems metams po įvykių Vilkaviškio policijos komisariate, kartu su nukentėjusiais vaikinais ir jų šeimomis išgirdome jau antros instancijos teismo nuosprendį, kuris iš esmės patvirtina pareigūnų smurtavimą prieš nepilnamečius apklausų metu, – sakė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė. – Džiaugiamės, kad triumfavo teisingumas, kad prabilę paaugliai nebuvo nuvilti. Jie gavo neįkainojamas pamokas apie tai, jog teisingumas yra pasiekiamas, kad jie rūpi valstybei.
Tačiau liūdnoji šios bylos dalis lieka nepasikeitusi – nei vienas nuteistas pareigūnas neprisipažino kaltu, atvirkščiai, jie ir jų advokatai pasitelkė į pagalbą įvairiausius išvedžiojimus apie neobjektyvų tyrimą, teismą, mūsų neva „suinteresuotas“ socialines darbuotojas ir pan. Lieka atviras klausimas dėl nuteistųjų kolegų, davusių melagingus parodymus – ar liudytojo priesaika nieko nebereiškia, kai reikia gelbėti saviškius? To pačio komisariato viršininkas, agresyviai pasisakęs vietinėje spaudoje teisiamų kolegų naudai, – koks požiūris yra skleidžiamas jo veiksmais? Kviestume teisėsaugos vadovus principingai įvertinti smurtinės kultūros apraiškas pavaldžiose įstaigose, jų slėpimą, bendruomenės klaidinimą apie „blogus, galbūt ir vertus tokio smurto“ įtariamuosius.“
Prabilti apie policijos pareigūnų smurtą K. Mišinienės vadovaujamo centro darbuotojai nutarė ne iš karto – tik susidūrę su didžiuliu pasipriešinimu suprato, jog šioje situacijoje vienintelis ginklas yra viešumas.
„Man tikrai nelengva kelti šiuos klausimus viešai – per daugelį programos darbo metų mes kartu su Lietuvos policijos pareigūnais išgelbėjome daugybę moterų, vyrų, vaikų, kurie būtent dėl pasiaukojančių pareigūnų veiksmų gavo „antrą šansą“, pakilo naujam gyvenimui“, – prisipažino K. Mišinienė.
Nereikalingų nepilnamečių klajonės
Tai istorija apie tris nepilnamečius ir jų gyvenimo klystkelius – kai paslydus nesuteikiama jokia galimybė atsitiesti ir iš naujo kabintis į gyvenimą be kriminalinės praeities. Ši istorija ir apie policijos pareigūnus, kurie tyrė nepilnamečių padarytus nusikaltimus, ir apie valstybės tarnautojų požiūrį į nusikaltusius nepilnamečius – kai net neišgirdę, ką pasakys, jie garsiai šaukia, jog jie tėra eiliniai nusikaltėliai, kuo greičiau šiuos nepilnamečius reikia uždarytį į zoną. Ir problema bus išspręsta.
Vos už keliolikos kilometrų nuo Vilkaviškio nutolusiuose kaimuose socialinės rizikos šeimose gyvenantys nepilnamečiai socialinių darbuotojų dėmesį patraukė prieš pat Kalėdų šventes – paskambinusi vieno jų motina verkdama šaukėsi pagalbos.
„Ji prašė padėti pargabenti sūnų ir jo draugą iš Vokietijos – paaugliai buvo sulaikyti klaidžiojantys po šalį, kurios kalbos nei vienas nemokėjo, be pinigų, išbadėję ir sutrikę“, – sakė K. Mišinienė.
Į Vokietiją nepilnamečiai, dėl kurių vieno dingimo buvo paskelbta oficiali paieška, paspruko bėgdami nuo jiems gresiančių nemalonumų – apie tai jie net neužsiminė savo motinoms, o tą dieną, kai ketino išvykti iš Lietuvos, namuose net pasipuošė, lyg vyktų į pirmąjį pasimatymą.
O juk slapčia pasiėmė menkas santaupas ir į krepšius susikrovė kompiuterius, kuriuos vėliau pardavė, kad turėtų už ką išvažiuoti iš Lietuvos.
„Mums buvo pažadėtas darbas Diuseldorfo mieste, bet kai atvažiavome, pasakė, kad jau pavėlavome – atsirado kiti darbuotojai“, – apie kelionę į Vokietiją pasakojo tuomet dar buvęs šešiolikmetis, kurio, kaip ir metais vyresnio jo draugo nei vardai, nei pavardės negali būti skelbiami – tai draudžia įstatymas.
Kito darbo Vokietijoje paaugliams nepavyko susirasti – iš pradžių, kol dar turėjo pinigų, jie keletą dienų gyveno viešbutyje, o paskui klaidžiojo gatvėmis, kol galop vieną jų, važiavusį be bilieto, sulaikė traukinio kontrolierius. Parą policijos areštinėje praleidęs šešiolikmetis buvo išvežtas į jaunimo centrą – į čia atvyko ir jo septyniolikmetis draugas. Čia nepilnamečiai praleido maždaug dvi savaites, kol galop buvo sugrąžinti į Lietuvą.
O čia, vos spėję atšvęsti Naujųjų metų sutikimą, buvo sulaikyti policijos pareigūnų – anksčiau neteistas šešiolikmetis už grotų praleido mėnesį ir vasario pradžioje išleistas į laisvę, o jo septyniolikmetis draugas iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus paleistas dar vėliau. Na ir kas, kad pusnuogis, na ir kas, jog apie jo paleidimą net nebuvo pranešta motinai, o autobuso bilietas buvo nupirktas tik iki Marijampolės – juk dar jaunas, turi daug jėgų ir į už keliasdešimt kilometrų nuo Suvalkijos sostinės esančius namus gali ir pėsčiomis pareiti.
Pažintis su nepažįstamaisiais – viskas dėl pinigų
Į svajonių Vokietiją paaugliai spruko norėdami apsaugoti savo šeimas – jiems buvo grasinama, kad nukentės ne tik jie patys ar artimieji, bet ir bus sudeginti jų namai. O visos bėdos prasidėjo dėl vaikiško naivumo – nepažįstami vyrai pasiūlė užsidirbti pinigų.
Uždarbis jiems pasirodė toks didelis, kad šie net nesvarstydami sutiko – vien už tai, kad nueis pas Šakių rajone gyvenančią senolę ir iš jos paims 3 tūkst. eurų, gaus dalį šių pinigų. Jokio vargo – ir 400 Eur tavo kišenėje!
„Su draugu nuvažiavome į Vilkaviškį nusipirkti elektroninių prekių, o kai ėjome parduotuvės link, mus susistabdė trys vaikinai, vienas jų nusivedė šiek tiek tolėliau ir pasiūlė parūkyti, – apie pažintį su nepažįstamaisiais pasakojo šešiolikmetis. – Jis sakė, kad atrodau kaip normalus bachūras ir paklausė, ar nenorėčiau užsidirbti. Pasakiau, kad norėčiau, klausiau, koks tai darbas. Jis atsakė, kad nieko baisaus, man tiesiog reikės nueiti nurodytu adresu ir paimti iš anksto paruoštus pinigus. Jis man davė savo telefono numerį, sakė, kad greitai susisieks.“
Kaip sakė, taip ir padarė – po kelių dienų į šešiolikmečio telefoną atskriejo SMS žinutė, kurioje buvo nurodyta nuvykti į Šakių rajoną. O kai su draugu nuvyko, pateko į pareigūnų surengtą pasalą – buvo sulaikyti kaip telefoninių sukčių bendrininkai.
„Po kelių dienų išėjęs į lauką prie namų pamačiau tuos asmenis, kurie mane siuntė paimti pinigų – jie liepė lipti į jų automobilį ir ėmė priekaištauti, kad paėmėme 3 tūkst. Eur, bet jų neatiduodame, – sakė šešiolikmetis. – Aiškinau, kad mus sulaikė policija ir apkaltino sukčiavimu, bet jie nepatikėjo ir ėmė grasinti susidorojimu. Iš pradžių į tai nekreipiau dėmesio, bet po kurio laiko tą patį automobilį su tais pačiais asmenimis mačiau dar keletą kartų, o po savaitės tie vyrai pareiškė, kad sudegins namus, jeigu negrąžinsiu pinigų.“
Grasinimų sulaukė ir septyniolikmetis – prie jo namų taip pat buvo atvykę iki šiol pareigūnų nenustatyti asmenys, taip pat grasino, jog užkas po žeme, tačiau kai šis išsigandęs paskambino policijai, šie iš karto pasišalino.
Nepilnamečiai tikino, kad ne juokais išsigando, todėl nutarė apiplėšti prie pat jų namų esančios parduotuvės savininką ir pinigus atiduoti tiems vyrams. „Galvojome, kad taip išsisuksime iš padėties“, – sakė šešiolikmetis.
Bet neišsisuko, o tik dar labiau įklimpo – kai parduotuvės savininkas lapkričio 8 d. baigė darbą ir su uždirbtais pinigais įsėdo į automobilį, vienas vaikinų pribėgo prie mašinos ir atidaręs dureles juos pagrobė. Verslininkas jaunuolius iš karto pažino, apie tai pranešė policijai.
Nors iš parduotuvės savininko buvo pagrobta 2 560 Eur, nepilnamečiai tikino, kad pinigų buvo kur kas mažiau – 1 500 Eur, tačiau vis tiek prisiėmė kaltę, nes dalį pinigų galėjo pamesti sprukdami po vagystės. Šiuos pinigus septyniolikmetis jau kitą dieną perdavė nepažįstamiesiems, kurie „už vargą“ davė 70 Eur. Bet tuo pačiu nurodė, kad tai – tik dalis skolos, teks atiduoti ir kitą dalį.
Iš paauglių lūpų – skausmą veriantys prisiminimai
Apie tai, kad apvogė parduotuvę, nepilnamečiai prisipažino ilgai nesispyriodami – lapkričio 9 d., kai skirtingu laiku pas juos į namus atvyko nusikaltimą tiriantys Vilkaviškio policijos pareigūnai. Nepilnamečiai buvo išvežti į apklausas komisariate. Vieni, nedalyvaujant jų įstatyminėms atstovėms motinoms – esą juk tai įprasta procedūra. O paskui, dar tą pačią dieną, jau kaip įtariamieji buvo išleisti į namus.
„Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau iš jų lūpų“, – vėliau prisipažino su paaugliais bendravusi socialinė darbuotoja. Ji buvo nuvykusi į areštinę aplankyti uždarytų nepilnamečių.
„Iš pradžių kalbėjau su septyniolikmečiu – tiesiog norėjau išgirsti, kaip jis atsidūrė tokioje situacijoje, gal jam reikalinga pagalba, – pasakojo socialinė darbuotoja. – Labai sunku buvo užmegzti kontaktą, bet stengiausi, mums kalbantis supratau, kad kažkas yra ne taip – jaučiau, jog jis kažką nutyli. Tuo metu man net nebuvo kilusi mintis apie smurtą, bet vaikas ėmė ir kažkaip atsivėrė. Sunkiai, bet papasakojo – sakė, kad jį mušė pareigūnai, jog prisipažintų dėl iš parduotuvės savininko įvykdytos vagystės.“
Socialinė darbuotoja mano, kad nepilnametis net neketino pasakoti apie patirtą smurtą, bet greičiausiai dėl jauno amžiaus dar nesugebėjo sutramdyti savo bejėgiškų emocijų. Maža to, nors po įvykio jau buvo praėję pakankamai laiko, tačiau ant jo kūno dar matėsi po sužalojimų išlikę randai.
„Iš tiesų, vaikinui dar tik septyniolika metų – tai tokio amžiaus paauglys, kai jam sunku garsiai pasakyti, jog mane mušė, – kalbėjo moteris. – Juk taip elgdamasis jis pripažįsta, kad buvo pažemintas, o jis yra vaikinas, kaip čia taip gali būti.“
Tą pačią dieną socialinė darbuotoja susitiko ir su šešiolikmečiu – kitoje kameroje uždarytas nepilnametis taip pat papasakojo apie apklausos metu galimai patirtą smurtą. Su tokiomis situacijomis anksčiau nesusidūrusi socialinė darbuotoja paprašė nepilnamečių parašyti pareiškimus Lietuvos policijos generaliniam komisarui. Jie sutiko.
„Neslėpsiu, mane ištiko šokas – mes visada žmones skatiname pareigūnais pasitikėti, sakome, tik nebijokite, viską pasakokite, jie tikrai padės, bet kai susidūriau su šia situacija, kai tokiais metodais bandoma išgauti tiesą, labai suglumau – juk dabar nebus lengva kitus įtikinėti, kad jie pasitikėtų pareigūnais, – neslėpė ji. – Bet sakysiu, nes neabejoju, kad policijoje dirba tikrai daug dorų pareigūnų.“
Paauglių pareiškimai buvo perduoti Lietuvos policijos vadovybei. Į juos iš karto buvo reaguota – nurodyta pradėti tyrimą.
Grasino, kad „sukiš į sieną“
Septyniolikmečio pareiškime policijos generaliniam komisarui nurodyta, kad vienas pareigūnų esą jį prirakino prie kėdės, o kitas daugybę kartų panaudojo elektrošoką – tazerį.
„Daug kartų, net nepamenu, kiek – į kojas, kartą į petį, dar norėjo į kaklą ir klyną, bet nenuspaudė“, – rašė nepilnametis.
„Kai mane policininkai nusivežė į komisariatą, uždėjo antrankius ir ėmė manęs klausinėti, kur buvau nusikaltimo vakarą, bet aš jiems nieko nesakiau, – aiškino kitas nepilnametis. – Tada jie mane paliko trims valandoms ir išvažiavo, o kai grįžo, vėl tęsė, bet ir tada nieko nesakiau, dėl ko tyrėjas man kumščiu trenkė į veidą. Ir vėl paklausė, bet vis tiek nesakiau tiesos, jis man dar kartą trenkė… Tada kitas tyrėjas ėmė grasinti, kad mane „sukiš į sieną“, o paskui vėl tas kitas tyrėjas man trenkė dar kartą ir aš tada jau viską papasakojau.“
Šešiolikmetis taip pat nurodė, kad po apklausos policijoje važiuojant į namus pasikalbėjo su draugu apie tai, kas įvyko policijoje – šis pasakė, jog irgi buvo mušamas.
„Matyt, pareigūnams nervai trūko, tai man davė kelis kartus per galvą, o draugui daugiau kliuvo – pas jį iki šiol žymės matosi, pats mačiau ir ant peties, ir ant kojų“, – sakė paauglys, kuris teigia mažiau nukentėjęs.
Vieno šių nepilnamečių motina vėliau prisipažino, kad policijos pareigūnai smurtavo ir prieš jos keturiolikmetį sūnų – šis išplėšė kaimo kapinėse įrengtą elektros skydinę, dėl to dalis kaimo liko be šviesos. Šį nusikaltimą pareigūnai greitai išaiškino, tačiau, kaip teigė moteris, jos sūnus taip pat patyrė smurtą. Ir esą tą pačią dieną, kai policininkai komisariate apklausinėjo šešiolikmetį sūnų.
„Jie tada sūnų paliko policijoje ir atvažiavo į namus, bet nė žodžiu neužsiminė, kad sūnus yra sulaikytas, – pasakojo moteris. – Iš pradžių pareigūnai su jaunėliu pasikalbėjo namuose, prašė parodyti, kur jis daiktus iš elektros skydinės paėmė, o kai nuėjo prie kaimo kapinių, jam iš karto ant vienos rankos uždėjo antrankius, nors vaikui dar tik keturiolika metų. Kai sūnus viską parodė, pareigūnai sūnų įsisodino į automobilį – net supykau, kaip jį vieną išsiveš, o jie man atkirto, kad važiuoja tik į seniūniją, jog šis atsiprašytų seniūnės. Sakė, nieko baisaus, seniūnija šalia, pėščias pareis… Bet, žinote, tą dieną kaip tik buvo labai šalta diena, snigo. Ir ką – laukiu valandą, dvi, o sūnaus nėra. Paskambinau socialinei darbuotojai, o ši sako, kad jo net nebuvo. Ir vakare grįžo vaikas pėsčias, tik su džemperiu, ėjo net apie dvylika kilometrų iš Vilkaviškio. Tada taip supykau, kad paskambinau į policiją ir išrėkiau – kaip taip gali būti, vaiką nuogą paleidote! O paskui jis pasakojo, kaip jį nusivežė į mišką ir ar pririšo prie medžio, ar su antrankiais prisegė. Sakė, daužė ir į lytinius organus, ir su tazeriu davė.“
Moteris neabejoja, kad sūnus nemeluoja, nes tai esą jam buvęs ne pirmas kartas.
„Buvau nuėjusi pas socialinę darbuotoją, verkdama papasakojau, kas atsitiko, o ji – niekuo negaliu padėti, gal čia tokie policijos metodai, – kalbėjo ji. – Buvau ir pas tyrėją nuvažiavusi, o ji man pareiškė – ką tu laimėsi, kur įrodymai, iš tavęs teisme visi juoktis pradės. Aišku, aš neturiu jokių įrodymų, man net vaikų apklausose neleisdavo dalyvauti, tik dabar, kai tokie dalykai paaiškėjo, liepia visada šalia sėdėti. Aš net per televiziją girdėjau, kaip žvaigždūnai skundėsi, kad su policija nepasiginčysi, o kaip man teisybę įrodyti?“
„Tebūnie, vaikai prisidirba, bet juk ir reikia su jais kitaip elgtis, nejaugi nėra kitų priemonių, kaip tik juos daužyti? Kai tėvai vaikui per pakaušį suduoda, juos iš karto baudžia, o policijoje gali daryti ką nori – jie turi savo sistemą, žino, kad nieko nepapasakosi, galvoja, esi kvaila kaimo boba, nieko tu mums nepadarysi“, – kalbėjo ji.
Negalėjo patikėti: jie nelaiko mūsų žmonėmis
Tai nebuvo tik „kvailos kaimo bobos“ žodžiai – baudžiamojon atsakomybėn dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi patrauktų pareigūnų baudžiamąją bylą nagrinėjęs Šakių teismas, o po to – ir Kauno apygardos teismas patvirtino, kad policininkai išties smurtavo prieš nepilnamečius, taip pat padarė daugybę kitų nusižengimų aiškindamiesi nepilnamečių padarytus nusikaltimus.
„Kaltinamieji net neieškojo priemonių atlikti teisėtus veiksmus, o su nepilnamečiais asmenimis elgėsi lyg su asmenimis, kurių teisių nėra pagrindo užtikrinti, – nuosprendyje yra nurodęs teismas. – Viso proceso metu kaltinamieji pabrėžė nukentėjusiųjų neigiamas asmenines savybes, padarytus pažeidimus ar nusikaltimus, jų asocialią aplinką, lyg šios aplinkybes paneigtų nukentėjusiųjų asmenų teisę į teisėtą elgesį su jais. Tikėtina, kad kaltinamieji nebūtų sau galėję leisti tokį elgesį su kitais nepilnamečiais, kurie turi atsakingus atstovus, užtikrinančius jų interesus. Tuo tarpu su pažeidžiamais paaugliais, kurie neturi asmenų, galinčių juos apginti, palaikyti ir apsaugoti, pareigūnai elgėsi kaip su asmenimis, kurie neturi jokių teisių.
Šioje byloje net neginčijamos aplinkybės, jog nepilnamečiai buvo pristatomi į komisariatą apie tai neinformuojant arba net slepiant nuo įstatyminių atstovų, juos laikant ilgą laiką komisariate, 14 metų vaiko išleidimas į namus, nesidomint jo galimybėmis grįžti į namus, kurie yra už 12 km, parodo visišką pareigūnų abejingumą ir nesiskaitymą su socialiai pažeidžiamais paaugliais, kas, kaip parodo ši byla, formuoja tokių paauglių nuomonę, jog policija jų nelaiko žmonėmis.“
Pasak Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro vadovės K. Mišinienės, ši baudžiamoji byla puikiai atskleidė liūdną situacijoje teisėsaugos institucijose: „Pareigūnų smurtui nėra jokių pateisinimų, įtariamų paauglių kankinimas ir bandymai jį paslėpti yra tikrai ne tai, ko mes visi laukiame iš teisėsaugos – ar neturėtų dirbantys Vilkaviškio komisariate pasitikrinti pasirinktos profesijos jiems tinkamumo?“
Baudžiamojon atsakomybėn patraukti pareigūnai neigė, kad smurtavo tiek prieš keturiolikmetį, tiek prieš kitus jaunuolius, kurie vėliau buvo nuteisti dėl vagystės. Kad keturiolikmetis miške buvo prirakintas prie medžio, teigė nemačiusi ir kartu su jais buvusi policijos tyrėja Ema Andriukaitytė. Tačiau Kauno apygardos teismas konstatavo, kad keturiolikmetį miške kankino pareigūnas G. Bakšys. Dėl šio nusikaltimo anksčiau buvo nuteistas ir V. Žemantauskas, bet apeliacinės instancijos teismo teisėjai konstatavo, kad jis neatliko jokių veiksmų, tik su E. Andriukaityte buvo tame pačiame policijos automobilyje.
Teismas konstatavo, kad ne vienerius metus trukusį baudžiamąjį procesą būtų pakankamai sudėtinga išgyventi net ir suaugusiam asmeniui, todėl nepilnamečiams pasisekė, kad juos palaikė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras: : „Tik su šios įstaigos palaikymu nukentėjusieji turėjo galimybę apginti savo teises“.
„Pagal galiojančią teisinę tvarką mūsų teisinėje sistemoje nėra toleruojamas fizinis smurtas, ir bet kokia jos forma yra laikoma nusikalstama veika – nekyla abejonių, jog šioje byloje nustatytos formos naudotas fizinis smurtas prieš nukentėjusiuosius laikytinas neteisėtu ir atitinkančiu Baudžiamajame kodekse numatytų nusikaltimų požymius, kas neabejotinai parodo, jog tokie policijos pareigūnų veiksmai laikytini neteisėtais“, – apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo Šakių teismas.
Negalėjo pasitikėti policija
Abu nuteisti pareigūnai nuosprendį skundė apeliacine tvarka, tačiau Kauno apygardos teismui net nekilo abejonių dėl tarnyba piktnaudžiavusių policininkų kaltės.
„Įvykio metu nukentėjusieji buvo nepilnamečiai, gyvenantys asocialioje aplinkoje, neturėjo artimųjų palaikymo ir susiformavusių teisingų nuostatų, kaip reaguojama į neteisėtą elgesį, ypač kai jis patiriamas iš teisėsaugos institucijos atstovų, – pažymėjo Kauno teisėjai. – Jiems nebuvo žinoma, kur būtų galima kreiptis dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų ir kokiu būdu turi būti apie tai pranešama. Akivaizdu, kad neturėdami socialinių įgūdžių ir būdami nepilnamečiai, galima manyti, net galėjo nesuvokti, jog tokie pareigūnų veiksmai yra neteisėti.“
Pasak teismo, nukentėjusieji nesiskundė dėl patirto smurto jų apklausą atlikusiai tyrėjai, taip pat paskirtai gynėjai, vagystės bylą nagrinėjusiam teismui.
„Smurtą jie patyrė iš policijos pareigūnų, tad natūralu, kad pasitikėjimas ir kitais teisėsaugos institucijų atstovais, ypač atsižvelgiant į nukentėjusiųjų nebrandumą, teisinį neišprusimą, buvo menkas – vienas nukentėjusiųjų teisme aiškino, kad vagystės bylą nagrinėjusiam teismui nieko nesakė apie smurtą, nes galvojo, kad nepatikės, kadangi jie padarė nusikaltimą, ir manys, jog taip siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės“, – nurodė teismas.
Be to, teisėjai pabrėžė, kad šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliktas objektyviai, taip pat nėra pagrindo netikėti nukentėjusiųjų nuosekliais parodymais, kurie visapusiškai atitinka tos dienos įvykių seką, yra išsamūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.
„Neabejojama, kad trys nepilnamečiai, gyvenantys asocialioje aplinkoje, turintys psichikos ir intelekto sutrikimų, galėtų smulkmeniškai suderinti savo parodymus su tos dienos įvykiais, – pabrėžė teisėjų kolegija. – Akivaizdu, kad nukentėjusieji net nežinojo, kokius duomenis yra galimybės surinkti ikiteisminio tyrimo metu, kurie patvirtintų jų parodymus.“
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Straipsnio autorė Dainius Sinkevičius
Publikuota: 2020m. lapkričio 6d., https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/policininkai-ju-nelaike-zmonemis-tik-po-slapto-tyrimo-paaiskejo-tikrasis-pareigunu-veidas.d?id=85584723