Padėtas taškas dar vienoje byloje, ilgus penkerius metus mus laikiusiai savotiškoje neviltyje, sutrikime.
Š.m. sausio pabaigoje Aukščiausias teismas nepriėmė nuteistųjų kasacinių skundų ir paliko galioti nuosprendį, pagal kurį du Vilkaviškio komisariato pareigūnai (trečiasis ikiteisminio tyrimo metu pasitraukė iš gyvenimo) pripažinti kaltais apklausų metu mušę nepilnamečius, deginę juos elektrošoku, spardę į lytinius organus, jauniausią auką vežę į mišką, rišę ten prie medžio ir t.t.
Nežiūrint nuteistųjų įnirtingo priešinimosi, neprisipažinimo, visų instancijų teismai priėmė apkaltinamuosius nuosprendžius.
Tai kodėl jaučiame tokį kartėlį?
Net nekeliant platesnio klausimo – kaip iš viso tokie dalykai yra galimi? – tam tikri šios istorijos aspektai iki šiol neduoda ramybės.
Teisme teisiamųjų kolegos melavo, sakė akivaizdžią netiesą, kad tik „išsuktų saviškius”, įstaigos vadovas kategoriškai tvirtino, kad berniukų apklausos buvo vykdomos laikantis taisyklių, o kaltinimai jo pareigūnams yra absurdiški.
Visi jie dirba iki šiol.
Vaiko teisių apsaugos tarnyba visą laiką laikėsi arba nuošaliai, arba „čia dar viskas labai neaišku” – nežiūrint to, kad jų atstovas dalyvavo nepilnamečių parodymų fiksavime, atpažinimuose ir pan.
Kas jiems dar buvo neaišku?
Vieninga bendruomenės pozicija – „o kaip su jais reikėjo elgtis? gražiuoju nesusikalbėsi. Greičiau ateitų pilnametystė, bent į Pravieniškes bus galima išvežti”.
Netikėta šios dramos pabaiga jos dalyviams ir žiūrovams, bet kaip žinoti, ar pamokos išmoktos?