Audriaus istorija – viena iš daugelio. Nuo vaikystės emocinių sutrikimų turintis berniukas keliavo per įstaigas, valdininkai provincijoje mažai suko galvą, ką reiškia agresyvios paauglio reakcijos. Nuspręsdavo vienareikšmiškai – tai delinkventinis elgesys (psichologinis polinkis arba tendencija pažeisti egzistuojančias elgesio normas-Red.), vaikiną reikia bausti.
Nuo ankstyvo amžiaus Audrių lydi ir kitų įvykių šleifas, apie kurį vaikinas nekalba. Niekada. Tai – nuolat patiriama seksualinė prievarta. Audrių prievartavo pavieniui ir grupėje. Dažniausiai tai vykdavo priežiūros ar įkalinimo įstaigoje, taigi prievarta būdavo nurašoma kaip nepageidaujamas institucinio gyvenimo reiškinys, kaip tam tikra neišvengiamybė.
Vis tik paskutinis lytinės prievartos epizodas, patirtas dažnai žiniasklaidoje linksniuojamame berniukų socializacijos centre, atkreipė teisėsaugos dėmesį ir atkaklaus prokuroro dėka byla pasiekė teismą.
Šiandien Audriui 18. Jau kelis mėnesius jis gyvena, kaip pats sako, laisvas ir laimingas. Bet ar tikrai laimingas?
Interviu su Audriumi
– Papasakok apie savo vaikystę.
– Ką čia pasakoti. Mamai mažai rūpėjau, kiek pamenu, visados nesutarėme. Nori valgyti – eik pats pasiieškok, sako. Augau piktas, mušiausi su visais. Tėtis, va, buvo geras, tik vis dirbo pas kitus žmones, nematydavau jo. O brolį mama mylėjo, saugojo jį nuo manęs.
– Kodėl mama sutiko tave atiduoti į internatą?
– Sakė, už chuliganizmą. Sakė, kad tave kas gerai pamokytų.
– Kaip tu išgyvenai tame internate?
– Nu sunku ten buvo labai. Mušė visi. Auklėtojų aš nebijojau, svarbiausia buvo nepasirodyt silpnu prieš kambariokus. Visi bėgdavo iš ten, tik apie tai ir kalbėdavome. Kiek save ten pamenu, visą laiką buvau apsvaigęs nuo vaistų, kaip zombis. Atsikalbinėdavau, keikdavausi: vyresni taip – mes irgi.
Kai pirmą kartą pabėgau, 4 mėnesius laikė izoliatoriuje. Mes jį vadinom „šaltąja“. Ten laikydavo tik su pižama. Jei kuris vaikas nesirengdavo, pakviesdavo vyresnius, kad nuplėštų drabužius. Auklėtojai nesikišdavo, kai ką mušdavo. Apsimesdavo, kad nemato. Ten visi pjaustėsi rankas – pradėjo mergaitės, mes paskiau irgi ėmėm. Viena pana, pamenu, tokia liūdna buvo, nekentė savęs, paskiau, kai susipjaustė – tokia laiminga po kiemą lakstė! – Po šio internato tave laikė socializacijos centre? Kodėl?
– Tai už tą patį chuliganizmą. Užeidavo toks pyktis, kad viską aplink trankydavau. Mušdavausi su bet kuo.
Buvau dviejose kolonijose. Ten buvo tikras vargas. Per pirmus du mėnesius, maniau, išprotėsiu. Bet atlaikiau. Padariau išvadas apie gyvenimą.
Dieną kitą pabūdavau, pradėdavau nervintis, išsidirbinėti, mane išveždavo į psichūškę. Grįžtu, pabūnu, vėl išveža. Taip visus metus. Ligoninėje būdavo ramu, pailsėdavau. Tose kolonijose auklėtojai irgi mažai kišosi į vaikų reikalus, visą laiką telefonais kalbėdavo, rūkydavo. Vienam kartą pasisakiau, kad prie manęs lenda, tai pradėjo rėkti, kad netrukdyčiau.
Ką ten pasiskųsi, tik blogiau paskiau bus. Bet buvo vienas toks geras auklėtojas, kaip jis pasakydavo, taip ir būdavo, visada laikėsi savo žodžio.
– Audriau, tau jau 18, jau pusmetį gyveni savarankiškai, kaip sekasi?
– Nu gerai viskas, nebegeriu jokių vaistų, niekas prie manęs nelenda. Tik maisto mažai. Atvažiuoja kartais socialinė iš „Carito“, iš seniūnijos, tada atveža pavalgyti. Yra visokių draugų, siūlo – padarom tą, aną, užsidirbsi. Nežinau, gal reikės kur varyti.
– Audriau, o turi kokių svajonių, ką norėtum veikti ateityje?
– Durnas klausimas. Aišku, norėčiau dirbti, turėti savo pinigų. Norėčiau gal auklėtoju dirbti, padėti vaikams, o gal gydytoju ar treneriu.
O mus, programos socialinius darbuotojus ir psichologus, šiandien kamuoja neramus klausimas – negi savo šalyje mes negalime pasiūlyti tokiems vaikams kaip Audrius oraus ir saugaus gyvenimo?
Jei Jums reikalinga pagalba, patarimas, informacija, VISĄ PARĄ veikia Lietuvos „Carito“ programos SOS numeris +370 679 61 617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Lietuvos „Carito“ specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Karina Remeikytė
Publikuota 2015 m. liepos 13 d. http://www.bendraukime.lrytas.lt