Nutylimas reiškinys: vienas paauglys iš nevilties pabėgo į Airiją, kitas atsidūrė nusikaltėlių pinklėse („www.15min.lt”, 2016-10-14)

Vaikų verbavimas daryti nusikaltimus – puikiai pasaulyje žinoma prekybos žmonėmis forma. Lietuvos tarnybos teigia esančios bejėgės jiems padėti, nes pagal valstybės politiką, skirtingai negu Norvegijoje ir kitose šalyse, paprastai vaikas atskiriamas nuo šeimos tik įvykus incidentui, t. y. iškilus realiai grėsmei jo sveikatai ir gyvybei.

Vaikinas gelbėdamasis pats pabėgo į Airiją

Apie šiuo metu jau 18 metų turintį Kęstą (vardas pakeistas – red.) „Lietuvos Caritas“ darbuotojos sužinojo, kai iš Airijos Vaikų teisių tarnybos atėjo užklausa apie tada dar nepilnametį, airių policijos surastą paauglį, klaidžiojantį miesto parke. Vaikinukas prašė pagalbos, prašė nesiųsti jo atgal į Lietuvą, Panevėžį, o leisti jam gyventi ir mokytis Airijoje.

„Airiai prašė mūsų apsilankyti nurodytu adresu, susidaryti nuomonę apie šeimos gyvenimo sąlygas ir ja pasidalinti. Nuvykome į baisų, apleistą daugiabutį, duris atidarė kriokiantis girtas vyras, kuris tik išgirdęs berniuko vardą pradėjo keiktis ir šaukti, kad mažai jį dar paauklėjo, tas šunytis nežino, kas jo tikrieji draugai yra, kad „varkes“ reikia su protu sukti. Bute, kuriame buvo tik šiukšlės, tušti buteliai, jokios regimos vietos vaikui mokytis ir miegoti, dar sutikome apygirtę, sumuštu veidu moterį, kuri mums ženklais rodė nekalbėti apie jos sūnų. Vėliau dar kelis kartus ėjome į tą butą, tačiau durų jau niekas neatidarė.

Kalbėjomės su Panevėžio Vaikų teisių tarnyba. Išgirdome mus labai sugluminusią nuomonę. Apie berniuką darbuotojos atsiliepė labai šiltai, tvirtino, kad tai ne pagal metus subrendęs, savarankiškas paauglys.

Klausėme, kodėl jam leista buvo tokiose baisiose sąlygose gyventi. Atsakė, kad jis pats prašė jį ten palikti. Klausėme, kaip paauglys atsidūrė užsienio šalyje (kišenėse airiai rado tik mokinio pažymėjimą, daugiau nieko). Esą neaišku, bet gal taip ir geriau, gal jis taip gelbėjosi. Nuo ko?.. Tik kai paklausėme, kodėl jo sesutė ten su tais agresyviais girtais žmonėmis gyvena, pažadėjo įpareigoti močiutę ją pasiimti“, – pasakojo „Lietuvos Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė.

Išsami ataskaita apie apsilankymą Kęsto šeimoje buvo nusiųsta airiams, iš kurių darbuotojoms pavyko gauti berniuko elektroninio pašto adresą, jos susirašė su juo. Vaikinas neatskleidė, kokiu būdu pateko į Airiją, tačiau paklaustas, ar nebijojo vykti į svetimą šalį, atsakė tikėjęs, kad ten gerų žmonių turi būti daugiau negu blogų, kad jam tiesiog turi pasisekti. Tikino, kad Panevėžyje jam gyvenimo nebuvo, anksčiau ar vėliau būtų pražuvęs, kaip ir dauguma jo draugų.

Šiuo metu jis Airijoje gyvena pas globėją, sportuoja ir dalyvauja varžybose, mokosi važiuoti motociklu, su globėja planuoja tolesnius savo mokslus, turi gerų draugų…

„Jei pati nebūčiau dalyvavusi šiuose įvykiuose, manyčiau, kad „Caritas“ moterėlės fantazuoja. Tokios sėkmės istorijos – itin retos“, – tikino K.Mišinienė.

17-mečiui Aurimui (vardas pakeistas – red.) pasisekė prasčiau. Pirmąjį teistumą nepilnametis gavo dėl to, kad su draugais sukčiavimo būdu rinko pinigus iš kitame miestelyje gyvenančių žmonių. Vėliau telefonu iš pagyvenusios moters bandė išvilioti pinigus, bet kai su draugu nuvyko paimti sutartų pinigų, namo gyventojai sulaikė jaunuolius. Byla iškelta tik Aurimui.

Paauglio mama pasakoja, kad sūnus nuolat buvo terorizuojamas suaugusių vyrų, net į mokyklą bijojo eiti, nes ten jo nuolat ieškojo kažkas „sidabrine mašina“. Jam buvo sakoma, kad šeima išlėks į orą, jei neklausys, buvo ruošiamas vykti į užsienį. Pasak jos, jau keleri metai paauglys yra visiškai kitų įtakoje, jam tiesiog neįmanoma nuo persekiojančios gaujos pasislėpti, jis visur surandamas.

Tačiau šie parodymai užfiksuoti nebuvo, valstybinės advokatės keitėsi ir Aurimas buvo nuteistas. Grįžęs iš kolonijos, neblaivus su kitais vaikinais užpuolė moterį, bandė atimti rankinę. Vėl nuteistas tik Aurimas, visi kiti liudijo prieš jį. Šiuo metu vaikinas kolonijoje atlieka bausmę.

Kaip pasakoja „Lietuvos Caritas“ darbuotojos, tai lėtas, paprastas vaikinukas, tačiau kai kalba pakrypsta apie tai, kas jį įtraukia į nusikaltimus, jis darosi labai nerimastingas, pasikeičia, tvirtina, kad jam jau niekas nepadės.

„Kai kalbinome Panevėžio tarnybas apie jį, vieni tvirtino, kad tai nuoširdus berniukas, kuris pasiduoda kitų įtakai, kiti – kad tai supuvęs jaunuolis, neverta jam padėti“, – teigė K.Mišinienė.

Vietoj pagalbos – teisuoliška pozicija: o kur jų motina?

K.Mišinienės manymu, prekybos žmonėmis forma, kai nusikaltimams vykdyti verbuojami nepilnamečiai, pas mus yra labai sunkiai atpažįstama, paaugliai patys kaltinami padarę nusikaltimus ir teisiami.

„Labiausiai jaudina tarnybų, kurių darbas būtų veikti prevenciškai, užkirsti kelią, kol dar paaugliai neišvežti, neįtraukti į nusikalstamą veiklą, pasyvumas. Nesakau, kad reikia teisinti šiuos vaikinus, jokiais būdais. Tačiau norisi iškelti klausimą, o kur anksčiau visi buvo? Negi jau nebegalime jokių prevencinių tarnybų priversti, įkalbinti, paskatinti gelbėti tokius vaikinus anksčiau, negu kad jie pražūva?

Yra policija, teismai, kolonijos, ši tirianti ir teisinanti mašina anksčiau ar vėliau nubaus jaunuosius nusikaltėlius. Bet gal aplinka gali pastebėti, kad 8-mečiai, 10-mečiai, 12-mečiai vaikšto alkani, nelaimingi, verkšlendami stebi savo mušamas motinas, ir imtis kokių nors rezultatus duodančių priemonių? Ar pas mus įmanoma tik nuteisti ir izoliuoti jau nusikaltusius 15-mečius, 16-mečius ir dar užimti teisuolišką pozą „o kur tų nevaldomų paauglių motinos“, „tokius tik bausti kuo griežčiau“, „čia jau genų viskas nuspręsta“ ir pan.?“ – svarstė pašnekovė.

Pasak K.Mišinienės, labai vienpusiškai suprantame įtrauktų į nusikaltimus, išnaudojamų paauglių situaciją. Gal dėl to, kad vaikų teisių, kitos atsakingos tarnybos dažniausiai tyli, nepasakoja mums tų nusikaltimų priešistorės.

„Tradiciškai padejuojama, kad „motinos nesirūpina“, kad „genai daro savo“, kad nusiplūkusi socialinė darbuotoja nesužiūrės čia visų. Bet jeigu motinos ar tarnybos bejėgės, atsiras kitų „auklių“, kurios iš zonos ar gretimo daugiabučio vikriai nulipdys „greitų“ pinigų planą. Ar tokie lipnūs voratinkliai yra neįveikiama užduotis miesto vaikų teisių tarnyboms, miesto policijos Prevencinei tarnybai? Gal reikia struktūrinių pakeitimų vaikų teisių sergėtojų darbe, stiprinant šią tarnybą, darant ją nepriklausomą nuo politinių vėjų savivaldybėse ir tuo pačiu iki galo atsakingą už situaciją?

Kviestume ir teoretikus, akademikus pažvelgti iš savo aukštybių žemyn – nors ne vienas mokslinis darbas M.Romerio teisės universitete, Lietuvos teisės institute yra parašytas apie jaunimo nusikalstamumo priežastis, ne viena metodika nugulė tituluotų mokslininkų stalčiuose. Tai padėkite savivaldybėms, bendruomenėms susivokti ir apginti savo vaikus!“ – ragino „Lietuvos Caritas“ atstovė.

Vaikas iš šeimos paimamas tik iškilus grėsmei sveikatai ir gyvybei

Pasak Panevėžio socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotojos socialiniam darbui Aidos Žygelienės, kuo šalis ekonomiškai skurdesnė, tuo daugiau atsiranda socialinės rizikos šeimų ir tuo daugiau vaikų jose gimsta.

„Tai toks užburtas ratas – stipresnieji visada traukia silpnesniuosius. Jeigu vaikai neturi socialinių įgūdžių, neranda meilės ir įvertinimo šeimoje, jie visa tai randa kokioje nors grupuotėje, iš pradžių net nesuprasdami, kad tai nusikaltėliai. Ištrūkti jau sunku, nes kai pakliūni į pinkles, atsiranda įvairių įsipareigojimų, grasinimų dėl jų nevykdymo. Mano manymu, Lietuvoje reikia labiau palaikyti jaunas vidutines šeimas. Jau nuo darželių turi prasidėti švietėjiška veikla tėvams apie gyvenimo būdą, vaiko raidą, o ne tada, kai šeima jau pakliūna į vadinamąją riziką“, – teigė pašnekovė.

A.Žygelienė sutiko, kad šeimą lankančios darbuotojos mato tikrąją padėtį, kurioje auga vaikai, tačiau tikino, kad jos nieko negali padaryti. Socialinis darbuotojas – tik pagalbininkas, bet viskas priklauso nuo to, ar pats žmogus nori keistis. Jeigu šeima neįsileidžia, tai ir neįsikiši į jos gyvenimą. Įmanomas tik geranoriškas socialinio darbuotojo ir šeimos susitarimas.

Kokia mūsų šalyje vaiko paėmimo iš šeimos politika? Pasak pašnekovės, socialiniai darbuotojai vaikų neima, jie tik teikia paslaugas. Vaikus ima policija arba vaiko teisių apsaugos specialistai. Kadangi laikomasi nuostatos, kad vaikui yra labai svarbu išlaikyti ryšį su tėvais, vaikai pas mus paimami tik kraštutiniu atveju – kai gresia pavojus jų sveikatai ir gyvybei, t.y. kol neįvyksta rimtas incidentas.

„Vis dėlto kuo anksčiau vaikai bus atskirti nuo geriančių ir smurtaujančių tėvų, tuo geriau. Skaičiau vienos moters laišką valdininkams. Ji augo geriančių tėvų šeimoje, bet galiausiai ją paėmė globoti kita šeima. Ji rašė: „Būčiau labai kentėjusi, jeigu būtų manęs iš ten nepaėmę.“ Vaikai iš tiesų patiria kančią, kai šeimoje girtaujama: nėra maisto, nėra priežiūros, nuolatinis alkoholio kvapas, nėra higienos, tiesiog nieko nėra, o mes vadiname tai šeima.

Bet kur tuos vaikus dabar dėti? Vaikų namai pertvarkomi, pereinama prie šeimoje teikiamų paslaugų, o pakankamai globėjų nėra paruošta. Mes suprantame, kad vaikas turi augti sveikoje, normalioje šeimoje, bet ne sergančioje, tačiau rajone tokių geriančių šeimų tiek daug, kad siūlydami iš jų paimti vaikus neturėtume, kur juos dėti. Pagaliau pas mus dar skatinamas vaiko ryšys su biologiniais tėvais. Taigi tu pasiimi globoti vaiką iš to paties miesto, o jo tėvai taip pat gali su juo bendrauti. Daugelis globėjų to nenori“, – svarstė valstybės tarnautoja.

Vaiko teisėmis besirūpinančios tarnybos – neįgalios

Pasak jos, ištraukti vaiko iš kriminalinės veiklos socialinis darbuotojas taip pat neišgali. Pagaliau jis dirba tik su šeima, o mokykloje vaiką turėtų perimti socialinis pedagogas. Socialinis darbuotojas, kiek gali, tiek konsultuoja, bet jei tėvai nesužiūri, kur jų vaikai išėję ir kokioje grupuotėje yra, jis bejėgis.

„Pas mus skatinama, kad pati šeima prisiimtų atsakomybę už savo gerovę ir savo vaikų auklėjimą. Ką padarysi, kad daug šeimų šios atsakomybės neprisiima“, – sakė pašnekovė.

Taigi Lietuvoje nėra tarnybų, kurios aktyviau įsijungtų į vaikų teisų apsaugą, kol šie dar nepakliuvo į nusikaltėlių rankas? Pasirodo, tarnybos yra, bet jos bejėgės.

„Štai kad ir mūsų centras. Ką mes galime padaryti? Nuėjo socialinis darbuotojas, pamatė, kad šeimoje geriama. Mes galime pasirūpinti, kad šeima gautų arba neprarastų būsto, skatiname koduotis nuo alkoholio, gydytis, bet jei žmogus sako – kaip noriu, taip gyvensiu, nesikoduosiu, nedirbsiu?

Ir vaikai įsitraukia į nusikalstamas veikas. Kas jiems belieka? Jiems reikia pinigėlių. Beje, dažniausiai jie perima tėvų pavyzdį. O iš kur dalis žmonių, niekur nedirbdami, gauna pinigų? Užsiima mums nežinoma nelegalia veikla. Būna ir taip, kad vaikai parneša, o tėvai parduoda. Užburtas ratas. Jei būtų paskirtas priverstinis gydymas nuo alkoholizmo, dar kažkas, gal situacija pasikeistų. Dabar nežinau, kaip toliau gyvensime. Girtavimas šeimose nesiliauja“, – aiškino A.Žygelienė.

Vaiko teisų apsaugos specialistai tik cituoja teisės aktus

Paklausta, ar iš tiesų situacija tokia nevaldoma (yra tarnybos, bet įstatymiškai jos neįgalios), Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Alina Jakavonienė teigė, kad asmenys, turintys įtarimų, kad vaikas tapo arba gali tapti prekybos žmonėmis auka, turėtų pranešti savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui arba policijai. Tokiam vaikui pirmiausiai siekiama užtikrinti saugumą.

Jei jis lieka su tėvais, turi būti vertinama, kokia pagalba ir paslaugos reikalingos ne tik tam vaikui, bet ir visai jo šeimai. Tėvai, nesuvokiantys galimų grėsmių atžalai, negali užtikrinti jos fizinio saugumo. Tad kraštutiniu atveju vaikas gali būti paimamas iš šeimos ir apgyvendinamas, pavyzdžiui, šeimoje, šeimynoje ar vaikų globos namuose, kur jam būtų teikiama tikslinė pagalba. O vaiko tėvai tokiais atvejais būtų konsultuojami specialistų.

„Savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai vertina situaciją, jei reikia, sudaro pagalbos vaikui planą ir imasi atitinkamų veiksmų vaiko teisėms ir interesams užtikrinti.

Labai svarbu laiku suteikti vaikui pagalbą, taip užkardant nusikalstamus veiksmus vaiko atžvilgiu. Laiku ir kryptingai suteikta pagalba turi teigiamos įtakos tolesnei vaiko fizinei, psichinei raidai bei socializacijai“, – teigė A.Jakavonienė.

Pasak jos, viena iš prevencinių priemonių galėtų būti vaiko užimtumo užtikrinimas, t.y. jo nukreipimas į neformalų ugdymą, būrelius, vaikų dienos centrus, o vyresnių paauglių – į atvirus jaunimo centrus ar atviras jaunimo erdves, kur nepilnametis gali ne tik susitikti su bendraamžiais, bet ir gauti specialisto konsultacijas.

„Tarnyba organizuoja mokymus savivaldybių vaiko teisų apsaugos skyrių specialistams, vaikų globos namų darbuotojams, policijos pareigūnams. Jų tikslas – suteikti žinių, kaip atpažinti, reaguoti ir kokią pagalbą inicijuoti, organizuoti ir teikti. Savivaldybės turėtų atitinkamai šviesti bendruomenę. Kiekvienas pilietis turi žinoti apie prekybos žmonėmis reiškinį, jį atpažinti, žinoti, kur ir kam pranešti apie galimą prekybos žmonėmis atvejį, o specialistas – įvertinti situaciją bei pagal kompetenciją imtis suderintų veiksmų“, – teigė A.Jakovonienė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Publikuota: 2016-10-14, http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/sveikata/nutylimas-reiskinys-vienas-paauglys-is-nevilties-pabego-i-airija-kitas-atsidure-nusikalteliu-pinklese-541-695081