Norvegijoje valymo paslaugų bendrovę valdanti lietuvė Dolora Petravičienė sulaukė rimtų savo buvusių darbuotojų kaltinimų. Moterys LRT.lt pasakojo apie ten patirtą psichologinį smurtą, patyčias, nuolatinius priekaištus, ilgas darbo valandas. Pati darbdavė dėl dalies istorijų teisinosi, kitas vadino šmeižtu ir net įtarė, jog tai apgalvotas konkurentės siekis ją sužlugdyti.
„Nori mane sužlugdyti, kad nerasčiau darbuotojų“, – sakė „Stokkoy vask og renhold“ (liet. Stokojos plovimas ir valymas) vadovė D. Petravičienė.
„Norime ją sustabdyti, kad ji nebesisiųstų darbuotojų iš Lietuvos“, – neslepia viena iš su LRT.lt kalbėjusių moterų Ernesta Marcinkienė.
Su D. Petravičienės istorija susipažinusi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė apibendrino, kad tam tikros jos gijos kartojasi ne viename juos pasiekusiame atvejyje.
„Kalbama apie grubius darbo sutarties pažeidimus, mobingą, tačiau labai retai, tiksliau, beveik niekada neteko girdėti, kad taip persekiojami darbuotojai būtų kreipęsi į daugybę pasiruošusių jiems padėti – ypač Skandinavijoje – organizacijų ir valstybinių tarnybų“, – sakė ji ir paminėjo Norvegijos darbo inspekciją „Arbeidstilsynet“.
Tiesa, E. Marcinkienė teigė, kad jos į „Arbeidstilsynet“ kreipėsi, tačiau ten sužinojo, kad ši tarnyba nesiima veiksmų, kai darbuotojai nukenčia nuo smurto.
„Tai atlieka policija. Bet, deja, policija uždarė bylą, šį sprendimą moterys planuoja skųsti“, – pridūrė ji.
Lietuvos Valstybinė darbo inspekcija (VDI) į tokias situacijas patekusiems darbuotojams taip pat pataria skųstis.
„Be to, jeigu darbuotojas mano, kad darbdavys nesukūrė jam saugios darbo aplinkos ir dėl to jis patyrė turtinę ar neturinę žalą, darbuotojas gali kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu dėl atlyginimo“, – nurodoma VDI atsakyme.
Nuo bendradarbių iki muštynių
Į LRT.lt kreipėsi keturios su D. Petravičiene dirbusios moterys: E. Marcinkienė, Gitana Andriuškaitė, Edita ir Ingrida (pastarosios dvi prašė publikacijoje jų pavardžių nenurodyti).
E. Marcinkienė pasakojo, kad su D. Petravičiene buvo pažįstamos dar prieš šiai pradedant nuosavą verslą.
„Su D. Petravičiene susipažinau 2015 metų gegužę, kai dirbau viešbutyje „Stokkoya Strandhotell“. Kitais metais ji įsteigė savo bendrovę ir manęs paprašė, kad padėčiau reklamas išnešioti. Sutikau, padėjau jai“, – pasakojo iki šiol Norvegijoje, Afjordo savivaldybėje, gyvenanti E. Marcinkienė.
Moteris teigė, kad dar kurį laiką padėjo D. Petravičienei, nes ši savo įmonėje dirbo viena, taip pat prašė darbo sutarties.
„Ji tik sakydavo palaukti. Taip ir nesulaukiau darbo sutarties, o ji man mokėdavo „juodais pinigais“ arba pervesdavo į sugyventinio sąskaitą“, – teigė E. Marcinkienė.
D. Petravičienė į teiginį dėl „juodų pinigų“ atsakė prašydama įrodymų.
„O kaip įrodysite? Ji pas mane nedirbo. Ji man kelis kartus tik padėjo, nes tuo metu buvome draugės. Buvo pervesta labai maža suma oficialiai už tą pagalbą“, – sakė ji.
E. Marcinkienė toliau pasakojo, kad vėlesniais metais D. Petravičienė pradėjo iš Lietuvos vežtis naujas darbuotojas.
„Iš Lietuvos atsivežė vieną giminaitę, po to dar draugę. 2017 metais pradėjo vežtis dar daugiau lietuvių darbuotojų iš Lietuvos. Iš pradžių turėjo dvi darbuotojas, po to jau keturias. Taip bendrovė ėmė plėstis. Nuo 2018 metų bendrovėje „Stokkoy vask og renhold“ nuolat dirbo maždaug penkios darbuotojos“, – dėstė pašnekovė.
E. Marcinkienė pasidalino ir vienu 2019 metais įvykusiu epizodu, kai jos paprašė D. Petravičienę po vieno vakarėlio parvežti namo.
„Buvo savaitgalis ir ji gėrė su savo darbuotojomis. Tą vakarą iš pradžių D. Petravičienė su manimi kalbėjo labai maloniai, bet paskui, kai įsėdome į automobilį, ji labai pasikeitė. Ėmė priekaištauti, plūstis. Tada net ėmė rauti plaukus, draskyti veidą.
Sustojau kelkraštyje ir paskambinau į policiją, bet jie man atsakė, kad neturi laisvų automobilių. Tačiau prie kelio sustojo kitas automobilis ir man padėjo. Paskui parašiau pareiškimą, kad D. Petravičienė mane užpuolė. Už tai ji gavo 10 tūkst. Norvegijos kronų (apie 850 eurų – LRT.lt) baudą“, – pasakojo ji.
„Iš pradžių D. Petravičienė su manimi kalbėjo labai maloniai, bet paskui, kai įsėdome į automobilį, ji labai pasikeitė. Ėmė priekaištauti, plūstis. Tada net ėmė rauti plaukus, draskyti veidą, – E. Marcinkienė”
D. Petravičienė pabrėžė, kad ši istorija nėra susijusi su darbo santykiais.
„Ji įėjo į vidų, mes labai draugiškai kalbėjome, o įlipus į mašiną ji pradėjo mane terorizuoti. Nepasakosiu, ką ji kalbėjo, nes neturiu įrodymų. Tada čiupau jai. Kuo čia dėti darbo santykiai? Čia asmeninis gyvenimas“, – paaiškino ji.
Dar vienas moterų konfliktas įvyko pernai vienoje miesto šventėje.
„Ji visiškai girta užsipuolė mane, išvadino k*rva, žiurke. Aš ten dirbau, pardavinėjau bilietus. Kreipiausi į apsaugą, kuri ją sustabdė, tada jos sugyventinis atvažiavo jos pasiimti. Po šio įvykio su kitomis buvusiomis jos darbuotojomis nusprendėme, kad reikia kažką daryti“, – pasakojo E. Marcinkienė.
D. Petravičienė pateikė savo įvykio versiją.
„Mano viena darbuotoja ėjo iš šventės su likučiu alaus bokale. Yra įstatymas, kad iš šventės išeiti su alkoholiu negali. Ji ten sako, kad aš ją užsipuoliau ir atėjo apsauginis, bet buvo ne taip. Tas apsauginis pripuolė prie mano darbuotojos, čiupo už kapišono, atėmė alaus bokalą ir nusviedė. Mes atsisukome, o Ernesta mums parodė „f*ck you“ ženklą, vidurinį pirštą. Tarp mūsų įvyko konfliktas, ir viskas“, – tvirtino verslininkė.
E. Marcinkienė ir dėl antrojo konflikto kreipėsi į policiją, tačiau šįsyk byla buvo nutraukta.
Per 7 mėnesius – 5 išeiginės
G. Andriuškaitė pas D. Petravičienę dirbo nuo 2017 metų pavasario iki maždaug 2019 metų pabaigos.
Po to ji pati įsteigė savo valymo paslaugų įmonę „Afjord Vask & Renhold As“ (liet. Afjordo plovimas ir valymas). Būtent ją D. Petravičienė įtaria siekiant sužlugdyti jos verslą.
„Kadangi G. Andriuškaitė įkūrė išėjusi iš manęs firmą ir vogė mano firmą. Yra įrodymų, kad ji ėjo pas mano klientus. Jos visos trys, kurios vogė, pasiėmė biuletenius, kad likčiau be darbuotojų“, – kalbėjo D. Petravičienė.
Pati G. Andriuškaitė aiškino, kad iš ankstesnės darbovietės išėjo dėl netinkamų darbo sąlygų, o savo įmonę įsteigė siekdama pati sau susikurti darbo vietą.
„Čia yra kaimas, nėra kur dirbti, dėl to pradėjau aš. Man darbuotojų netrūksta, yra pagalbininkių iš Ukrainos“, – paklausta dėl tariamo bandymo persivilioti lietuves darbuotojas teigė G. Andriuškaitė.
Kol dirbo pas D. Petravičienę, moteris teigė susidūrusi su itin ilgomis darbo valandomis.
„Valandos labai ilgos. Nuo 7.15 iki 20, 21, 22 val. (…) Ji nesiskaito su žmonėmis. Vieną kartą, kai buvo kovidas, dirbau 7 mėnesius iš eilės. Galvojau, kad jei uždarys sienas, nebegalėsiu išvažiuoti, neturėsiu iš ko gyventi, o esu iš provincijos, nėra pas mus darbo.
Per 7 mėnesius turėjau 5 išeigines, dirbdama po 10 ar 12 valandų. Ji net nesupranta. Tave taip psichologiškai paveikia. Vieną kartą dirbau su jos dukterėčios būsimu vyru, jaunas berniukas. (…) Matyt, jis pasakė, kad esu pavargusi.
Reikėdavo atsargiai kalbėti, nes ji prie visko kabinėdavosi. Turi jaustis kalta, kad esi pavargusi. Niekas net nenorėdavo tų išeiginių imti, būti namie. Nes ji prisistato ir tiesiog šneka visokias nesąmones“, – pasakojo G. Andriuškaitė.
„Turi jaustis kalta, kad esi pavargusi, – G. Andriuškaitė”
D. Petravičienė teiginį apie 5 laisvas dienas per 7 mėnesius pavadino melu.
„Nebuvo taip. Gauna pailsėti. Jokios prievartos nėra. Kiek nori, tiek dirbi“, – nukirto valymo įmonės savininkė.
Apie privatumo stoką liudijo tiek G. Andriuškaitė, tiek ir kitos buvusios darbuotojos.
„Pavyzdžiui, ateina ir pasakoja, ką valgyti. Nuolat prie figūros kabinėjasi. Aš nesu stora, prie manęs niekada nesikabinėjo. Tyčiojasi. Tokia moteris dirbo ir jai nugarą suskaudo, tai ji pradėjo kalbėti, kad 15 metų be išeiginių dirbo: „Kaip tau ne gėda.“ Psichologiškai paveikdavo. Tai toks psichologinis smurtas“, – kalbėjo pašnekovė.
G. Andriuškaitė LRT.lt dar norėjo papasakoti, kad yra girdėjusi D. Petravičienę sakant: „Gerai jaučiuosi tada, kai kitiems yra blogai.“
Tuo metu kita moteris Ingrida citavo D. Petravičienę sakant taip: „Man patinka, kai žmogui kitam yra blogai. Aš įsikraunu energijos, esu kaip ragana, kaip vampyras.“
D. Petravičienė šių žodžių gynėsi.
„Atsiprašau, o kur įrodymai? Atleiskit, aš stengiuosi dėl savo darbuotojų. Aš joms valgyti darau, aš padedu, mes važiuojame žvejoti, į keliones. Atvirkščiai – mano širdis dainuoja, kai darau gerą darbą. Tokių žodžių nesu sakiusi. Juos tokiu atveju reikėtų įrodyti. Paneigiu visiškai, gyvenime nesu sakiusi taip“, – sakė ji.
Nufilmavo pusnuogę
Trečioji LRT.lt kalbinta buvusi darbuotoja Edita pas D. Petravičienę dirbo nuo 2023 metų balandžio, beveik dvejus metus.
„Iš pradžių viskas buvo kaip ir gerai. Tiesiog radau skelbimą ir reikėjo darbo, vyko statybos namie Lietuvoje, Šilalėje. Reikėjo užsidirbti pinigėlių.
Nuvykome, nieko blogo negalėčiau pasakyti iš pradžių – kol nepažinai žmogaus. Tiesiog D. Petravičienė nuolat ateidavo pas mus išgėrusi. Būdavo agresyvi, tyčiodavosi. Kritikavo išvaizdą, todėl visą laiką jausdavausi nesaugi, jausdavau psichologinį spaudimą.
Dirbdavome labai daug. Po 10–12 valandų. Pavargusios grįždavome namo ir vis tiek ateidavo vakarais. Todėl nebūdavo galimybės netgi pailsėti. Mes su ja turėdavome sėdėti iki vidurnakčio. Ji atsinešdavo savo pasidarytus kokteilius ir tada pradėdavo visokius priekaištus. Dar teiraudavosi apie šeimos narius, jai viskas rūpėjo, norėjo viską žinoti“, – pasakoji ji.
Edita apibūdino ir gyvenimo sąlygas, be to, atpasakojo vieną itin nemalonų epizodą.
„Gyvenome virš garažo. Ten būdavo dažomos mašinos, nuolat jausdavosi tą dažų smarvė. Kambariai mažyčiai, durys stumdomos – jokio privatumo. Dar lubos žemintos.
Paskutinis dalykas virš visko buvo, kai aš ruošiausi važiuoti namo. Susėdome švęsti išleistuvių. Visos, kurios gyvenome ten. Buvo sekmadienis ir pirmadienį aš neišvykau į darbą, nes labai skaudėjo galvą, buvo negerai.
Tada ji pirmadienį vakare, palaukusi, kai visos grįš, atvyko į mano kambarį, viską išmėtė, visus drabužius, kas buvo, kosmetikos priemones, ir kibo į mane. Draskė plaukus, subraižė veidą, nuplėšė drabužius.
Negana to, pasiėmė savo telefoną ir mane iki pusės nuogą nufilmavo ir išsiuntinėjo į Šilalę, nors net nežinojo kam. Pati susirado iš kažkur mano vyro brolio žmoną (kadangi pavardės vienodos). Nusiuntė tokius vaizdo įrašus visai svetimam žmogui. Galėjo tas įrašas visur paplisti. Įsivaizduojate?
Dažnai ji kibdavo išgėrusi, tiesiog stumdydavosi. Sakydavo „aš tave užmušiu“. Tokiais grasinimais. Kai pagyveni, ten neįmanoma. Nuolat yra psichologinis smurtas. Aš kaip silpnesnė net nebegalėjau iškentėti ten“, – dėstė ji.
„Mane iki pusės nuogą nufilmavo ir išsiuntinėjo į Šilalę, nors net nežinojo kam, – Edita”
LRT.lt matė minėtą vaizdo įrašą. D. Petravičienė pripažino, kad jį nufilmavo, tačiau teisinosi, jog buvo išprovokuota.
„Nespėjau įrašyti žodžių. Ji sakė „eik na****“. Filmavau, nes ji buvo girta ir nėjo į darbą. Neturėjau alkotesterio. Čia buvo namuose. Aš pykčio apimta negerai pasielgiau.
Jos gyvena pas mano vyrą antrame aukšte, garaže yra padaryti butai. Pasakiau, kad jei galėčiau, užmuščiau. Ji turėjo eiti nemažai dienų į darbą, bet nebėjo“, – apie situaciją su savo tuometine darbuotoja pasakojo verslininkė.
Edita pasakojo, kad po šio incidento jautėsi sugniuždyta.
„Ir sūnus, ir vyras sakė, kad eičiau į policiją, kad šitaip negalima palikti, bet aš nenorėjau nieko. Jos matyti. Koks mėnuo praėjo, kol atsigavau.
Beje, aš ten labai daug svorio numečiau, 55 kg. Grįžau kaip skeletas. Niekas neatpažino.
Dabar viskas normaliai, dirbu Klaipėdoje klinikoje, paromis. Gyvenimas susitvarkė, dabar, kaip ir turėtų būti“, – pridūrė moteris.
Ji dar prisiminė kartą, kai Norvegijoje susižeidė koją, tačiau vis tiek buvo verčiama dirbti.
„Mes susirinkdavome tuščią tarą, tąkart nuvažiavome priduoti. Ten buvo dar dvi merginos ir su labai sunkiomis durimis perpjovė stipriai koją. Pamatėme, kad be gydytojų nieko nebus. Nuvežė mane pas jos sugyventinį, kuris mane nuvežė į gydymo įstaigą. Man susiuvo septyniomis siūlėmis, tada parvežė namo.
Antrą dieną jau turėjau išeiti į darbą. Kadangi pasakė, kad „invalidų nereikia“. Išėjau su subintuota koja į darbą. Manęs net siūlų nenuvežė išsitraukti. Viską susitvarkiau pati. Jie visiškai nesirūpina, kad biuletenis ar dar kas nors“, – sakė ji.
D. Petravičienė tvirtino, kad Edita nebuvo gavusi „nedarbingumo“.
„Ar jūs juokaujate? Juk buvo poliklinikoje. Būtų gavusi nedarbingumą. Ji manęs net neprašė. Aš neverčiau eiti į tą darbą“, – pakomentavo ji.
Susirgo bulimija
Ketvirtoji pašnekovė Ingrida pas D. Petravičienę dirbo 2022–2024 metais.
Ji taip pat priekaištavo dėl nuolatinio darbdavės kišimosi į asmeninį gyvenimą.
„Būdavo, parvažiuoji po darbo pavargęs. O ten tik keli kambariukai, kuriuose lova, komoda, ir viskas. Yra bendras dušas, tualetas. Gyvenome trys ar keturios. Nespėji parvažiuoti, jau ji atėjusi. Jau žiūri, ką dedi į puodą. Aiškina, kad nesveikai maitiniesi. Viską stebėdavo, žiūrėdavo, kodėl tokiu šampūnu prausiesi.
Pirmi jos žodžiai išlipus iš mašinos buvo: „Oi, kokia tu stora.“ Man užstrigo tie žodžiai.
Traukdavo informaciją. Pasitikėjau ja. Palaipsniui supratau, kad per didelis jos kišimasis. Klausė, kaip su vyru, su vaikais reikalai. Ateidavo, turėjome su ja sėdėti, bendrauti. Visą laiką ateidavo su stikline ar termosiuku. Sakydavo: „Pas mane gyvenate, turite man rankas ir kojas bučiuoti.“
Būdavo žeminimų: viena stora, kitos pilvas atsikišęs, vadinasi, alkoholikės ženklas. Kitai vėl kažkas. Jai patikdavo žeminti“, – prisiminė pašnekovė.
„Vėl melas, – į Ingridos žodžius atsakė D. Petravičienė. – Ji susirado draugą, čia sportuodavo, bėgdavo prie jūros. Taip, numetė svorio, bet aš jų nė vienos nesu vadinusi… Įrodykite, kad esu sakiusi „stora“.
Galiu irgi prifantazuoti visko. Eis į teismą už šmeižtą. Tokių dalykų nesu sakiusi gyvenime.“
Savo ruožtu Ingrida dar tvirtino, kad dirbdama Norvegijoje susirgo bulimija.
„Taip tą dalyką įsitaisiau. Pas ją nuvykau dirbti, svėriau beveik 70 kg. Dabar 50 kg. Būna, kad nevalgau, nes man užsifiksuodavo, kad „tu stora“. Tokiais dalykais netikėjau, kad galima susirgti, bet patyriau savo kailiu.
Pas ją sirgti nebuvo galima. Nesvarbu, sloga, gripas ar dar kas. Sakydavo, kad jai ligonių nereikia. Jei nenori dirbti, važiuok į Lietuvą. Bijojome prarasti darbą, nes mums buvo įkalta į galvą, kad mes niekam netinkamos“, – sakė ji.
„Tokiais dalykais netikėjau, kad galima susirgti, bet patyriau savo kailiu, – Ingrida”
Ingrida dar prisiminė, kad stengdavosi kuo ilgiau negrįžti namo.
„Būdavo, grįžtu namo, persirengiu ir išeinu prie jūros maudytis, kalnus visus išvaikščiojau, kad tik nematyčiau jos. Kad nesutikčiau. Būdavo, sėdi iki vidurnakčio, 3 ar 4 valandos ryte. Apie savaitgalius net nekalbu“, – darbo „Stokkoy vask og renhold“ laikus prisiminė ji.
Verta pažymėti, kad nė viena moterų D. Petravičienei neturėjo nusiskundimų dėl atlyginimų dydžio ar mokėjimo. JAV įsikūrusio ERI Ekonominių tyrimų instituto duomenimis, valytojų atlyginimų mėnesio vidurkis Norvegijoje siekia apie 2,8 tūkst. eurų iki mokesčių (apie 16 eurų už valandą).
Pagalbos nesulaukė
E. Marcinkienė sakė, kad prieš kreipdamasi į LRT.lt jau buvo susisekusi ir su Norvegijos žurnalistais, tačiau jie lietuvių istorijų nusprendė nesiimti, publikacijų neparengė.
„Atsakė, kad turi svarbesnių temų, apie ką rašyti“, – paaiškino moteris.
Kaip jau minėta, lietuvės kol kas pagalbos nesulaukė ir norvegų darbo inspekcijoje, policijoje.
Savo ruožtu D. Petravičienė apibendrino: „Tai yra šmeižtas ir labai daug melo. (…) Visi papasakoti faktai yra iškraipyti. Čia yra dvi bobos, kurios nesutelpa kaime.“
„Tai yra šmeižtas ir labai daug melo, – D. Petravičienė”
Dažniausiai išnaudoja „savi“
KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė dar komentavo, kad kalbos nemokėjimas, vietos įstatymų ir savo teisių nežinojimas, baimė išviešinti savo situaciją neretai tautiečius svetur palieka kankintis vienus, tikintis, kad gal darbdavys pasikeis, persigalvos, pasigailės jų.
„Tačiau negavę teisėto atkirčio išnaudotojai niekada nesikeičia, jų apetitai tik auga. Štai per 7 darbo mėnesius darbuotoja turėjo tik 5 išeigines dienas… Norvegijoje tai yra labai didelis darbo įstatymų pažeidimas, kurį vietinė darbo inspekcija „Arbeidstilsynet“ traktuotų išties rimtai, tačiau reikia į ją kreiptis, bendradarbiauti su ja.
Kitas momentas, kurį stebime jau daug metų, tai įsitikinimas, jog „savas“ darbdavys nenuskriaus, kad tautiečiai tavęs nenuskriaus, iš jų sulauksi tik palaikymo ir solidarumo. Gal nuskambės kiek dramatiškai, tačiau manau, kad didžiausia grėsmė pažeidžiamam (nemokančiam užsienio kalbų, įsiskolinusiam, turinčiam nuo jo priklausomų asmenų namuose) mūsų šalies žmogui patekti į darbinį išnaudojimą svetur yra būtent tautiečių darbdavių įmonėse. Absoliuti dauguma prekybos žmonėmis atvejų Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse, Ispanijoje, kai aukomis tapdavo Lietuvos gyventojai, buvo organizuota tautiečių rankomis“, – pabrėžė ji.
Vienareikšmiškas K. Mišinienės patarimas – darbinantis užsienyje nepasitikėti gražiais pažadais.
„Įdėmiai skaityti darbo sutartis, nelaukti pusmečio negaunant atlyginimo ar poilsio dienų, apie pažeidimus pranešti vietinėms darbo inspekcijoms, atkakliai reikalauti šių dėmesio“, – LRT.lt sakė ji.
Ką daryti Lietuvoje
Dirbantiesiems Lietuvoje VDI primena, kad psichologinis smurtas (mobingas) yra laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, už kurį darbuotojas gali būti atleistas be įspėjimo ir be išeitinės išmokos.
„Darbo kodeksas tiesiogiai nevartoja mobingo sąvokos, tačiau nuo 2022 m. lapkričio 1 d. įstatyme įtvirtintas smurto, įskaitant psichologinio, ir priekabiavimo draudimas. Smurtas apima bet kokį nepriimtiną elgesį, kai siekiama arba sukuriama rizika padaryti fizinį, psichologinį, seksualinį ar ekonominį poveikį, pažeidžiamas asmens orumas ar sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti aplinka“, – aiškina Psichologinio smurto darbe prevencijos skyriaus vedėja-vyriausioji darbo inspektorė Liudmila Mironovienė.
Pasak ekspertės, teisės doktrinoje mobingas paprastai suprantamas kaip ilgalaikis, sistemingas psichologinis teroras, kai vienas ar keli darbuotojai nuolat taiko nederamą elgesį prieš kitą asmenį.
„Visgi svarbu akcentuoti, kad, atleidžiant darbuotoją už psichologinį smurtą ar priekabiavimą, būtini įrodymai – dokumentai, SMS žinutės, el. laiškai, garso ar vaizdo įrašai, taip pat liudininkų parodymai, – pabrėžė L. Mironovienė. – Vien tik darbuotojų nuomonė ar gandai be papildomų faktinių duomenų bei objektyvių įrodymų, patvirtinančių nepriimtino elgesio buvimą, nėra pakankamas pagrindas atleidimui.“
VDI pabrėžia, kad Darbo kodeksas nedraudžia pakartotinai priimti į darbą darbuotoją, kuris anksčiau buvo atleistas už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Tačiau psichologinis smurtas darbe yra reiškinys, kurio toleruoti negalima, nes jis daro žalą ne tik atskiriems darbuotojams, bet ir visai darbo aplinkai.
„Jeigu darbuotojas patiria nederamą bendradarbio ar net tiesioginio vadovo elgesį, svarbu nedelsti – raštu kreiptis į darbdavį, detaliai aprašyti situaciją ir pateikti visus turimus įrodymus. Jei darbdavys nesiima veiksmų, darbuotojas turi teisę kreiptis į VDI“, – sakė L. Mironovienė.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2025-09-30, https://www.lrt.lt/naujienos/verslas/4/2691611/norvegijoje-tautietes-samdanciai-lietuvei-priekaistai-del-patyciu-ir-smurto