Suprantame, kad tokių įvykių ir tokių bylų mūsų šalyje nėra labai daug.
Tačiau sunku susitaikyti su kraštutines ribas peržengiančia vaikų nepriežiūra, kai tėvai, siųsdami mergaites pas pusamžį kaimyną, nesidomi jo lipšnumo vaikams priežastimi.
Ir tai trunka ne vienerius metus, mergaitės auga, tvirkinamos, žaginamos šio liguisto asmens, jo stalčiuose nugula tonos filmuotos vaikų pornografijos.
Pedofilo namai pavirsta mergaičių „sala”, čia, atokiame Lietuvos – Latvijos pasienyje, lankosi, net gyvena vaikai ir iš Latvijos.
Košmariško filmo scenarijus, tiesa?
Nenorime įžeisti socialinių, vaikų teisių priežiūros tarnybų, bet mums susidarė vaizdas, kad šiame regione tokios tarnybos iš viso neveikia, o apie kažkokias tėvų, pedagogų žinias apie vaikams kylančias grėsmes čia nėra nė kalbos.
Kaip įveikti šį užburtą ratą? Galime ant namų sienų kabinti skrajutes „Vaikų išnaudojimo požymiai”, bet jeigu suaugusieji mato ir tyli, nepalaiko prakalbusių vaikų – tai gal tada įvardinkime juos kaip prievartautojo bendrininkus?
Vis tik nėra Seksualinių nusikaltėlių registras tokia nehumaniška, perteklinė priemonė.
Atkalės šis veikėjas pataisos namuose, nukabinėjęs kamerą vaikų nuotraukomis, ir kas po to?