Rankose laikome smarkiai mus trikdantį Marijampolės apylinkės nuosprendį, nors ir suprantame, kad labai kitoks jis ir negalėjo būti.
Kalba eina apie sunkia psichine liga sergantį penkiasdešimtmetį, kuris, praėjusių metų pradžioje atvykęs iš gretimo miestelio į Marijampolę, vieną po kitos užpuolė iš mokyklos grįžtančias mergaites, vydamasis iki pat jų namų durų, atliko tvirkinamuosius veiksmus su jomis.
Galima tik įsivaizduoti, ką turėjo išgyventi nieko neįtariantys vaikai, užpulti iš nugaros, jausdami šio žmogaus rankas intymiose kūno vietose.
Teisme paaiškėjo, jog žilaplaukis vyras yra nepakaltinamas ir negali būti teisiamas.
Jis nėra gydęsis stacionare, kažkur yra kokia tai psichologė, kažkas jam išrašo vaistus, kurių jis negeria, nes tai „nuodai”. Gyvena vienas tėvų nupirktame bute, „labai nori moterų, nori su jomis bendrauti, bet jų neranda”.
Šitoje vietoje mums jau pradeda šiauštis iš siaubo plaukai, nerimą sustiprina ir teisiamojo tėvų parodymai – „sūnus visada buvęs labai geras vaikas, jis tik ieško tokiu būdu moterų, tie mergaičių apkabinimai ir čiupinėjimai yra būdas užmegzti pažintį…”
Kai viena iš klykiančių mažamečių aukų sugeba prisišaukti pagalbą ir atvyksta pareigūnai, jiems užpuolikas ramiai paaiškina, kad „daug per gyvenimą mergaičių yra buvę…”
Labai stipriai teisme apie šio žmogaus pavojingumą pasisakė ekspertė, atkreipusi dėmesį, jog tikslinga skirti priverčiamąsias medicinos priemones, nes pats teisiamasis gydytis atsisako, yra nusiteikęs prieš vaistus.
Mes labai gerai suprantame, jog psichikos ligonių stigmatizavimas, jų kaip siaubūnų vaizdavimas yra didelę žalą visai visuomenei darantys veiksmai.
Bet kaip dėl šių giliai traumuotų mergaičių, nenorėjusių būti joms į senelius tikusio žmogaus „moterimis”? Kur yra jų teisė nesutikti tokio užpuoliko kelyje namo iš mokyklos?
Pusė tiesos yra vis dar melas, jis nepadės žmogaus teisėmis grįstai įtraukčiai ir ramiam visų sugyvenimui su visais.