Negali priprasti prie tokių istorijų.
Įdomus kai kurių psichopatų tas polinkis į sadizmą – įsiūčio priepuolyje grandinėmis daužo ne pirmą pasitaikiusį praeivį, o bejėgę, leisgyvę iš baimės žmoną… nes praeivis gali duoti atgal? o žmona tvirtina „pretenzijų neturiu…”
Mes šio straipsnio norėjome dar ir dėl kitos moteriai padarytos skriaudos, tikriausiai jau nebeištaisomos.
Vaikelis. Ne tik psichopatas smurtautojas, bet ir vietinės vaikų teisės dalyvavo moteriai prarandant, kaip ji įvardino, „jos gyvenimo prasmę”. Tarnyba nusprendė, jog vaiką augins 8 kartus teistas vyras, o šį suėmus ir nuteisus dėl ypatingai žiauraus buvusios žmonos žalojimo, vaikas paliekamas jo sugyventinei.
Nepadėjo jokie mūsų raštai, atsakymai į juos plaukė baisiausiu biurokratų „copy paste” stiliumi – puslapis abstrakčių samprotavimų, finale sakinukas apie „geriausią vaiko interesą”, suprask, motinos kankintojo buveinę.
Ir visa tai miestelyje, kur nėra nei dešimties tūkstančių gyventojų, kurio vadovai didžiuojasi saugios kaimynystės tradicijomis, o vietinis komisaras pabrėžia „sklandų bendradarbiavimą, visų su visais”.
Šios moters raudos jau nutilo, kol kas ji – gyvenimo pakraščiuose, gal būt pavyks iš ten sugrįžti.