Plečiantis prekybos žmonėmis nusikaltimo atpažinimui, mums vis dažniau tenka susidurti su laukais, apie kuriuos dar prieš kelis metus būtume kategoriškai sakę, kad čia „ne mūsų”.
Viena iš tokių sričių yra narkotikų platinimas. Ateina nukentėjusieji, kurie buvo grupuočių verčiami tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse gaminti, platinti šiuos baisius nuodus jaunimo tarpe, neretas jų ir pats ilgainiui tapo priklausomas.
Kaip padėti tokiems ligoniams? Nieko labai naujo čia nesugalvosi, tik detoksikuotis ir į reabilitacinę bendruomenę.
Štai čia ir susidūrėme su kuriozais, kurie keltų nuostabą, jei nebūtų iš esmės kraupūs.
21-ių metų vaikinukas iš miestelio šiaurės vakarų Lietuvoje, 5 paskutinius savo gyvenimo metus be perstojo vartojantis narkotikus.
Niekada nebandęs jų atsisakyti.
Jam yra taip blogai, jog jis verkdamas maldauja pagalbos, po minutės persigalvojęs bėga pro duris, dar vėliau tūžta ant mūsų ir viso pasaulio.
Iš reabilitacinės bendruomenės socialinio darbuotojo gauname skambutį – „klausykit, ką čia atvežėt, tokiems jau nepadėsi, jo gyvenimas yra baigtas, jis traukia atgal kitus, kaip koks šašas čia mums visiems, tegul grįžta ir vartoja toliau”.
Sutrikusios skambiname į kitą bendruomenę, prašome padėti šiame „beviltiškame” atvejyje.
Čia be žodžių išklauso ir … priima vaikiną reabilitacijai.
Bet tai kaip čia yra? Fiziškai šias dvi bendruomenes skiria vos 11 kilometrų. Abiejose daug kalbama apie Dievą, gerus darbus ir pan.
Žinoma, kad mes visi silpni, o pagalbos teikimo lauke perdegimas anksčiau ar vėliau pasiveja kiekvieną.
Bet vis dėlto…