Šiemet minėjome mūsų komandos kaip Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro šešerių metų sukaktį ir dvidešimt dvejų – kaip iš viso teikiančios specializuotą pagalbą nukentėjusiems nuo visų prekybos žmonėmis formų, seksualinės prievartos, komercinio seksualinio išnaudojimo.
Vieniems padėjome praktiškai atgauti visa, kas prarasta ir džiaugtis pilnavertišku gyvenimu, kitus tik palydėjome kažkurią jų kelionės atkarpą, tretiems buvome įkyruolės, o buvo ir momentų, kai mes vienintelės ėjome į morgą kūno atpažinimui ir stovėjome prie kapo duobės.
Jeigu sakytume, kad pačios save sukūrėme, tuščiame lauke sumąstėme, kad nusikaltimų aukos turi gauti ne tik psichologinę ar socialinę pagalbą, bet ir palaikymą teisiniuose procesuose – būtų baisi netiesa.
Kiekviename etape turėjome savus mokytojus, bendrakeleivius, rėmėjus.
Pačią darbo strategiją „nusižiūrėjome” nuo stipriai veikiančių vokiečių kolegių, ją tobulinome su britėmis, o šiandien jau niekas nebeišsviestų iš pasirinkto kelio.
Žinoma, kaip nepaminėti mūsų svarbiausių mokytojų ir kankintojų – pareigūnų, prokurorų ir teisėjų – nuožmiuose tarpusavio konfliktuose ir švelniausios draugystės pasireiškimuose ir buvo nukaldinta lojali partnerystė.
Ačiū visiems! Pergalės tebūnie bendros, o pralaimėjimai … bet jų mes irgi nenorime…