Niekaip negalime apsimesti, kad nematome šalyje apgaudinėjamų, išnaudojamų migrantų.
Nors ši klientų grupė neapsakomai išplečia mūsų centro pagalbos lauką, žaibiškai naikina mūsų ribotus išteklius – tačiau ką daryti?
Vyrai iš Vidurinės Azijos respublikų šiandien yra lengvas taikinys tiek darbdaviams iš tarptautinių įmonių, tiek pavieniams smulkiems sukčiams, žadantiems vizas, ilgalaikius leidimus gyventi, darbą, gyvenamą plotą, žodžiu, bet ką, išsilupus tūkstantį kitą iš anksto.
O kad tadžikas, tėvynėje gaunantis 50 eurų per mėnesį ir išlaikantis 7-10 vaikų, senus tėvus, galėtų surinkti ir atiduoti tą tūkstantį beširdžiams mūsų melagiams, jis gyvena pusbadžiu, visko atsisakydamas.
Svajonių šalis Lietuva labai greitai šiuos ramius, kantrius, absoliučiai nemokančius ginti savo teisių žmones pasiunčia į vergiją – kam mokėti sutartą atlyginimą, jei gali nesusigaudančiam uzbekui pareikšti, kad tai JIS yra skolingas darbdaviui, panaikinti jo vizą ir pasiųsti jį nakvoti į autolaužyną?
Dar prieš 10 metų mūsų tarnybų atstovai žiovaudavo tarptautinėse konferencijose apie darbinį išnaudojimą – tajai vergauja Švedijos žemės ūkyje? bengalai žūsta statybų sektoriuje JK?
O ką tai turi bendro su mumis?
Šiandien belieka viltingai žvelgti į LR VRM – gal gi pagaliau pažiūrės pro savo langus žemyn, suvoks, kad išnaudojimui pažaboti neužtenka atviručių ir filmukų.