Teisiamas vyras, ilgus metus prievartavęs savo dukrelę. Užfiksuotas jo pokalbis su auka: „Mažute, aš toks kaltas, ar tu dar pyksti ant manęs?“ Ši verkia. „Nežinau, kas man tuo metu buvo užėję, klausyk, ar galim viską pamiršti, pradėkim nuo pradžių, nu neardyk tu šeimos, esame abu kalti, supranti?“ „Kur aš kalta?“ „Tai negalėjai man pasakyti, kad nepatinka, kad eičiau šalin?!“ „Bet man buvo tada 8 metai, aš tavęs labai bijojau!“ Verkia. „Aš iš meilės tau, bl.., kaip tu nesuvoki, aš ir dabar be proto tave myliu, o tu negali padaryti tokio mažo dalyko, pasakyti, kad viską išsigalvojai?“ „Ar čia meilė, kai tu savo vaiką kiekvieną naktį prievartavai, koks tu tėvas, nekenčiu tavęs!“ „Kvaiša, čia buvo toks lytinis švietimas, kas antroje šeimoje taip, pasiskaityk internete! Nu gerai, jei tau taip lengviau, palaidokit mane ir būkite visi laimingi. Perduok mamytei, kad ją vienintelę mylėjau. Nežinojau, kad tu tokia beširdė.“ „Tu atėmei iš manęs vaikystę ir namus!“ „Labai atsiprašau mažute, čia gera pamoka mums abiems, dedam tašką, pildysiu visus tavo norus, dabar svarbiausia, kuo greičiau tau paneigti savo parodymus.“ „Ne.“ „Nu ir bjaurybė, ot žiurkę užsiauginome, nu supratau.“
Šis pokalbis neseniai buvo patalpintas Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro feisbuke. Greta – centro darbuotojų prierašas: „O mes parodymų metu gaudome vaiką – ar nesuklys pasakodamas penktą kartą, kokios spalvos užuolaidos buvo kambaryje, kiek laiko truko prievarta, kodėl prabilo ne iš karto ir t.t. ir pan. Maždaug pusė visų pradėtų ikiteisminių tyrimų dėl seksualinės prievartos prieš vaikus – nutraukiami.“
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė savo darbe mato tai, ko likusiai Lietuvai patogiau apsimesti neegzistuojant. Pavyzdžiui to, kad nemaža dalis seksualinę prievartą patyrusių vaikų nuskriausti buvo ten, kur jiems turėjo būti saugiausia. Namuose.
„Per pastarąsias 30 dienų mums teko teikti pagalbą ir didmiestyje, ir vienkiemyje gyvenantiems vaikams, sutikome prievartautojus šeimose, kurios buvo gerbiamos savo aplinkoje, išsilavinusios, turinčios geras pajamas. Tuo pačiu metu matėme nukentėjusius vaikus, kurie augo absoliučiai disfunkcinėse, pasirūpinti jokia gyva būtybe negalinčiose šeimose“, – kalba su prekyba žmonėmis ir jų išnaudojimu kovojanti moteris.
Apie skaudžią Lietuvos realybę K. Mišinienė sutiko papasakoti interviu.
– Kokia Lietuvos situacija su seksualine prievarta artimoje aplinkoje Lietuvoje?
– Jūs palietėte vieną skausmingiausių temų mūsų šalyje. Galiu remtis mūsų centro, kuriame, beje, pagrindinį dėmesį skiriame kitoms, ne seksualinės prievartos prieš vaikus, temoms, žiniomis.
Seksualinė prievarta prieš vaikus artimoje aplinkoje klesti. Ir būtent erdvėje, kuri turėtų būti saugiausia vaikeliui, kurioje jis yra visiškai bejėgis ir priklauso nuo suaugusių asmenų.
Kita „stebuklinga“ šio reiškinio pusė yra jo nematomumas. Taip, politikai, atsakingų tarnybų vadovai kalba apie išnaudojamus vaikus, bet kiek jų tiesiai įvardijo, kad vaikams nesaugiausia vieta gali būti šeima, globėjų namai? Jei vaiką penkerius metus prievartauja jo artimiausias šeimos narys – ką tai byloja apie jo artimiausią aplinką, bendruomenę, kurioje jis gyvena, galų gale – apie mus visus?
– Kaip dažnai aukomis tampa nepilnamečiai, mažamečiai?
– Sunku pasakyti. Mūsų šalyje įprasta pasitikėti teisėsaugos statistika, o ji labai fragmentiška – jei ikiteisminis tyrimas nepradedamas ar nutraukiamas dėl nepakankamų įrodymų buvimo, skaičiuosime tą neįrodytą prievartos aktą ar ne? Dažnai tokie neįvykę tyrimai daugiau atspindi prokuroro poziciją, kad „su tokiais įrodymais aš į teismą neisiu“, o ne įvykusios prievartos neigimą.
Taip pat pastebiu, kad kartais humanitarinio lauko atstovai, psichologai, socialiniai darbuotojai, neskatina aukos bendradarbiauti su teisėsauga, nes – visai teisingai – yra didelė tikimybė patirti antrinę traumą, nelaimėti proceso, nusikamuoti apklausose, būti išviešintam.
“Jei vaiką penkerius metus prievartauja jo artimiausias šeimos narys – ką tai byloja apie jo artimiausią aplinką, bendruomenę, kurioje jis gyvena, galų gale – apie mus visus?” – K. Mišinienė
– Ar yra įmanoma įvardyti, kokios paprastai tų šeimų situacijos? Ar tai dažniau – žinomos kaip socialinės rizikos šeimos? Mažesnių ar didesnių miestų gyventojai? Ar prievartautojais dažniau tampa kraujo giminės ar vis dėlto į šeimą atėję, pavyzdžiui, moterų sugyventiniai?
– Suprantu norą šias šeimas kažkaip suklasifikuoti, sudėlioti į stalčiukus. Tada mums visiems būtų lengviau suprasti, kodėl tokie baisūs dalykai vyksta, o mes jų nematome. Kodėl tiek vaikų auga rimtai sužaloti, o mes jiems nepadėjome.
Norėčiau likti sąžininga – tai gali vykti visose šeimose, kokios tik egzistuoja mūsų šalyje. Pavyzdžiui, per pastarąsias 30 dienų mums teko teikti pagalbą ir didmiestyje, ir vienkiemyje gyvenantiems vaikams, sutikome prievartautojus šeimose, kurios buvo gerbiamos savo aplinkoje, išsilavinusios, turinčios geras pajamas. Tuo pačiu metu matėme nukentėjusius vaikus, kurie augo absoliučiai disfunkcinėse, pasirūpinti jokia gyva būtybe negalinčiose šeimose.
Vis tik man atrodo, kad norint suprasti, kas čia vyksta, mes turėtume daugiau žinoti, kreipti didesnį dėmesį į patį prievartautoją, tvirkintoją. Žinoma, nepavyks ir jo įsprausti į ankštą klasifikaciją, tačiau bent jau daugiau įgytume žinių apie situacinius prievartautojus, apie asmenis, kurie jaučia seksualinį potraukį vaikams iki brendimo, paaugliams, sužinotume, kad ne visi jų realizuoja savo geismus, o patys pavojingiausi yra visada arčiausiai vaikų – tiek šeimoje, tiek pasirinktoje profesijoje.
Didele bėda vadinčiau situaciją, kai mes norime ilgam nuteisti vaikų prievartautojus, tačiau jokios grotos šio sutrikimo neišgydys, o apie kitokias priemones mes nekalbame, jų nežinome.
– Ar dažnai aukos sulaukia paguodos, supratimo, užtarimo iš savo šeimų? Ar vis dėlto dažniau šeimos gina nusikaltėlius?
– Labai įvairiai. Dažniausiai šeimos nariai labai skaudžiai išgyvena vaiko patirtą prievartą, suaugusiojo išdavystę. Vėliau neretai įsijungia ir viešumo, aplinkos pasmerkimo baimė.
Tenka susidurti su ypatingu motinų elgesiu, kai kartais, užuot palaikiusios savo vaikelį, jos stoja prievartautojo pusėn. Neslėpsiu, mūsų komandai tai viena atgrasiausių situacijų, deja, pasitaikanti ne taip ir retai.
“Sutikome prievartautojus šeimose, kurios buvo gerbiamos savo aplinkoje, išsilavinusios, turinčios geras pajamas. Tuo pačiu metu matėme nukentėjusius vaikus, kurie augo absoliučiai disfunkcinėse, pasirūpinti jokia gyva būtybe negalinčiose šeimose.” – K. Mišinienė
Tu matai šios moters pažeidžiamumą. Ji gali būti pati kažkada tapusi prievartos auka, ji bijo likti viena, prievartautojas stipriai laiko ją įkalinęs savo manipuliacijose.
O štai paskutinėse poroje bylų susidūrėme su sunkiai protu paaiškinamu močiučių elgesiu, kai jos persekioja nukentėjusius anūkus, laukia jų net prie mokyklų, atakuoja skambučiais, bando įtikinti atsiimti parodymus dėl prievartos, aiškina, kad reikia „pagailėti tėvelio, nenešti šiukšlių iš namų“.
Tikrai tokios situacijos nėra taisyklė, sutinkame šeimos narių, kurie aukoja viską, kad pasiektų teisingumą, glaudžia sužeistą vaikelį prie savęs, atsilaiko prieš bet kokį spaudimą. Tačiau ką gali pasakyti apie motiną, kuri, užtikusi besiraitantį sugyventinį ant savo dukrelės kūno, tyliai uždaro kambario duris? Deja, šis vaizdas ne iš kino filmo.
– Ką vaikui reiškia, kai jo mama pasirenka tikėti, pavyzdžiui, savo vyru, sugyventiniu, o ne auka tapusiu vaiku? Ar tokia trauma apskritai gali būti pagydyta?
– Jeigu mes apie tokią situaciją kalbame, vadinasi, žinome apie ją, yra tikimybė, jog pavyks organizuoti vaikui pagalbą. Adekvati, profesionali psichologinė pagalba čia svarbi kaip oras, ir ne po dešimties metų, ne tik tada, kai auka suauga ir bando pati ieškoti išeičių. Kalbame apie labai rimtas, tegu ir nematomas, žaizdas, apie sielos skausmą, kurio nenumalšina jokie antidepresantai.
Tačiau pagalba yra galima, tegu ji trunka ilgai, labai ilgai, bet mes, kaip visuomenė, esame atsakingi, jog nukentėjusiųjų, patikėjusių mumis ir prabilusių, gyvenimo kokybė gerėtų, kad pagalbos tarnybų prieinamumas ir profesionalumas būtų nuolatinis socialinės politikos formuotojų rūpestis.
– Ar dažnai aukos neatsilaiko prieš nusikaltėlių manipuliacijas ir raginimus nesiskųsti? Kokias technikas prievartautojai paprastai naudoja?
– Manau, kad negavusi pagalbos, palaikymo auka yra labai pažeidžiamoje situacijoje, jai labai sunku atsilaikyti prieš neretai psichopatišką elgesį demonstruojantį nusikaltėlį.
Empatijos neturėjimą išskirčiau kaip svarbų vaikų prievartautojo elgesio bruožų, būtent jis leidžia nusikaltėliui atlikti sadistinius veiksmus su jaunomis, kartais kelerių metukų aukomis, nepaisyti šių ašarų, maldavimų pasigailėti. Nejaučiantis gailesčio, užuojautos prievartautojas be skrupulų gali reikalauti iš aukos pažado nesiskųsti, grasinti jai arba atvirkščiai, šis žmogus moka įtaigiai suvaidinti rūpestį, daug kalba apie meilę ir panašiai.
“Ką gali pasakyti apie motiną, kuri, užtikusi besiraitantį sugyventinį ant savo dukrelės kūno, tyliai uždaro kambario duris? Deja, šis vaizdas ne iš kino filmo.” – K. Mišinienė
Manau, kad tikslą – išgąsdinti auką, priversti ją nutilti – vaikų skriaudėjai pasiekia gana dažnai, susiduriame ir mes su netikėtu parodymų keitimu. Jei suėmus skriaudėją, jo bendrininkai lieka šalia vaiko – tyrimo baigtis liūdna.
Prie kriminalisto kabineto motina aiškina paauglei dukrai: „Žinok, jei prasitarsi apie patėvį, mano namų duris užmiršk. Tu man nebe dukra.“ Tyrimas buvo nutrauktas, mergaitė motinos žodžius gerai įsidėmėjo.
– Minėjote, kad maždaug pusė visų pradėtų ikiteisminių tyrimų dėl seksualinės prievartos prieš vaikus – nutraukiami. Kokia to priežastis?
– Truputį užsiminiau apie priežastis, čia tikriausiai reiktų klausti prokurorų, kodėl jie nutraukia tiek daug pradėtų ikiteisminių tyrimų, ko jiems pritrūksta. Gal tik pasikartočiau, kad ir ne visi vaikų psichologai ar socialiniai darbuotojai, pedagogai palankiai vertina nukentėjusio vaiko ir teisėsaugos bendradarbiavimą, nemano, kad galima pasiekti teisingumą, prabilusio vaiko niekas nesaugo.
“Empatijos neturėjimą išskirčiau kaip svarbų vaikų prievartautojo elgesio bruožų, būtent jis leidžia nusikaltėliui atlikti sadistinius veiksmus su jaunomis, kartais kelerių metukų aukomis, nepaisyti šių ašarų, maldavimų pasigailėti.” – K. Mišinienė
Tačiau labai norėčiau paskatinti kolegas iš nevyriausybinio sektoriaus aktyviau įsitraukti į liudytojų palaikymą – galbūt šiandien ir atrodo, jog beviltiška laukti tokių nusikaltimų ištyrimo, tačiau platesnėje perspektyvoje mūsų neryžtingumas gali virsti nukentėjusiojo niekaip negyjančia trauma.
– Kokios didžiausios spragos teisinėje sistemoje? Kur mūsų šalis labiausiai klysta, kad tokių prievartos artimoje aplinkoje atvejų būtų kuo įmanoma mažiau, o nusikaltėliai – būtų identifikuoti ir nubausti?
– Tikrai negaliu sakyti, kad matau pilną paveikslą ar gerai jį suprantu. Tačiau šiandien biurokratinis požiūris „veikiu tik pagal protokolą“ neleidžia mums suvienyti savo pastangas apsaugant vaikus.
Praktiniu lygmeniu trūksta resursų, taigi ir profesionalumo. Jeigu ištisuose regionuose nerasi vaikų psichologų, tai apie kokią bazinę pagalbą gali kalbėti?
“Reikia keisti teisininkų mąstymą apie vaiko interesus ir ką reiškia iš tikrųjų jiems atstovauti. Taip pat būčiau už Seksualinių nusikaltėlių registrą. Įtraukimas į jį būtų bausmės, skiriamos teismo, dalis.” – K. Mišinienė
Nemažai metų bandome atkreipti dėmesį į vaikų advokatų reikalingumą, na negali šiandien prievartautoją atsidavusiai ginantis advokatas jau ryt atstovauti auką. Tai tiesiog blefas, tai yra dvi visiškai skirtingos specializacijos.
Reikia keisti teisininkų mąstymą apie vaiko interesus ir ką reiškia iš tikrųjų jiems atstovauti. Taip pat būčiau už Seksualinių nusikaltėlių registrą. Įtraukimas į jį būtų bausmės, skiriamos teismo, dalis. Man gėda klausytis aukštų valdininkų samprotavimų, jog ir dabar kažką panašaus į šį registrą turime, reikia tik noro kreiptis į kažkokią neaiškią duomenų bazę.
Išskyrus valdininkų abejingumą, amžiną niekur neskubėjimą ir tegu nesąmoningas, bet vis tiek manipuliacijas (mes jiems – apie seksualinį smurtą prieš vaikus artimoje aplinkoje, jie mums – apie pažymas įsidarbinant), neturime nieko.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2023-05-16, https://www.delfi.lt/seima/istorijos/kristina-misiniene-apie-skaudzia-lietuvos-realybe-ka-gali-pasakyti-apie-motina-kuri-uztikusi-jos-dukrele-prievartaujanti-sugyventini-tyliai-uzdaro-kambario-duris-93364245