Mus vis pasiveja tvirkinamų vaikų atvejai, tuo pačiu ir aiškiai atsiskleidžia situacija vietose, kai nusikaltėliai turi nė kuo neapsunkintą priėjimą prie aukų.
Atokiame kaimelyje šiuo metu klostosi įvykiai, kai, atlikęs bausmę už savo sesers dukrų prievartavimą ir sugrįžęs į šeimą, kurioje auga būrys mergaičių, pusamžis vyriškis terorizuoja artimuosius, demonstruoja savo liguistą potraukį vaikams.
Šeimoje suaugusieji pervargę, išgąsdinti, jiems ir šiaip trūksta socialinių įgūdžių, vaikai iš viso sutrikę – iki mūsų, esančių toli miestuose, žinia apie šią situaciją atėjo visiškai atsitiktinai, teikiant pagalbą kitame atvejyje.
Kalbintos vietinės tarnybos pripažįsta, jog žino, dėl kokio nusikaltimo yra kalėjęs šis vyras, tačiau … „nepagalvojome, kad jis vėl gali kažką panašaus bandyti”…
Tikrai ne mes ar ne vien mes turėtume įtikinėti sprendimus priimančiuosius dėl Seksualinių nusikaltėlių registro ar kokios panašios priemonės būtinumo.
Tyli vaikų teises ginančios struktūros – vieni nepritaria mums dėl „nekorektiško tono”, kiti staiga pasijunta galintys sumindyti nusikaltusiųjų teises.
O dar treti aiškina, kad viskas gerai, prevencijos ir apsaugos sistemos veikia.
Sustabdę savo tiesioginius darbus ir padėję vienam vaikui, bėgame prie kito – bet kiek tai gali tęstis?!