Vasaros pabaigoje kaip prekybos žmonėmis auka grįžęs iš JK ką tik pilnametystės sulaukęs vaikinukas priminė mums dar vieną baisią realybę.
Narkotikų gamintojų ir prekeivių ne tai kad tvirtai suregztus tinklus, bet jų jau sukurtą tarptautinę imperiją.
Kuri vis tik neišgyvena be paauglių – vartojančių ir platinančių.
Kai teiki pagalbą aštuoniolikmečiui, kuris jau keletą metų yra paniręs į narkotikus, kaip šapelis mėtomas iš vienos šalies į kitą, kad ten pardavinėtų nuodus tokiems vaikigaliams kaip jis pats, kurio kiekvienas žingsnis yra kontroliuojamas patyrusių nusikaltėlių – yra ką veikti.
Bet turime rimtą klausimą – kaip čia susiklosto, jog vaikų globos namai yra tokia patraukli, prieinama vieta gaujų žvalgams, anksti nusižiūrintiems aukas, jas netgi „išsiauklėjantiems” pagal savo poreikius?
Kad ir apleisti, neprižiūrėti, tačiau patekdami į globos sistemą vaikai nėra nei narkomanai, nei narkodyleriai ar prostitutės.
Jais jie patampa augdami būtent valstybės glėbyje.
Skamba baisiai, bet nežinome, kaip švelniau čia išsireikšti.
Ir – jeigu ilgamečiai šių įstaigų vadovai tesugeba vapėti apie blogą tokių pražūvančių vaikelių prigimtį, tai gal yra nacionalinės tarnybos, kurios pavartytų bylas, paanalizuotų metai iš metų tose pačiose įstaigose pasikartojančias situacijas ir – imtųsi aktyviai ieškoti išeičių?
Aktyviai tai reiškia kovojant už kiekvieną vaiką, o ne segant tūkstantąjį aplinkraštį į tūkstantąjį segtuvą.