Štai vienas jų, profesionalus fotografas, dešimčiai metų nuteistas už mergaičių tvirkinimą ir prievartavimą Lietuvoje ir Latvijoje, savo apeliaciniame skunde dėlioja:
– fotografavau nuogas mergaites ir jų lytinius organus, nes tiesiog norėjau joms padovanoti jų nuotraukų albumus, vaikai sutiko ir prašė to manęs,
– aš tik norėjau pasirūpinti šiomis mergaitėmis, nes jos buvo iš vargingų šeimų – pirkau joms drabužius, maitinau, visur vežiojau, motinos neturėjo man pretenzijų, buvo patenkintos, kad prižiūriu jų vaikus,
– pasižiūrėkit į tos 8-metės parodymus, kur ten matyti, kad ji patyrė kažką traumuojančio su manimi?
– aš joms (8-metei ir 10-metei) norėjau tik paaiškinti, kas yra seksas, kaip atsiranda vaikai. Čia nesiskaito kaip santykiavimas,
– nežinojau, kad negalima to daryti, net jei vaikai prašo.
Ir taip toliau, ir panašiai.
Kokios galimybės šiam žmogui pradėti elgtis kitaip, atrasti savyje empatijos baisiai jo nuskriaustiems vaikams?
O gal, žinodami, kaip mąsto šie vaikų medžiotojai, savo prevenciją padarytume tikslesne ir sėkmingesne?