Sutinkame moterų, už tam tikrą atlygį sudariusių fiktyvias santuokas su dažniausiai besivystančių šalių piliečiais, idant šie galėtų legaliai gyventi ES.
Du suaugę žmonės susitaria apgauti valstybę, kur čia išnaudojimas?
A. yra vaikų namų auklėtinė, bendraudamos su ja pastebime, jog ji labai ribotai suvokia įvykių priežastis ir pasekmes, yra patikli, nekritiška.
A. anksti tapo vieniša mama, šiandien jos pajamos vos siekia 400 eur (neįgalumo pašalpa ir vaiko pinigai). Šios sumos pusę susimoka už būstą, savo atsiskaičiuoja ir antstoliai.
Todėl labai viltingai nuskambėjo nepažįstamos rusakalbės moters iš D. Britanijos siūlymas vykti į Gruziją ir susituokti su vietos gyventoju. Žinoma, už solidų atlygį ir garantuotas po trejų metų skyrybas.
A. kelionę ir vedybas prisimena kaip vieną šviesesnių savo gyvenimo laikotarpių, buvo daug dėmesio, komplimentų, naujų drabužių, skanaus maisto.
Vėliau viskas grįžo į savo vėžes, fiktyvus sutuoktinis įsikūrė Londone, o A. tęsė savo kovą už būvį Lietuvos provincijoje.
Sudaryta santuoka ir savo laiku vaikeliui lengvabūdiškai suteikta gruzino pavardė tapo rimtu barjeru bandant užmegzti rimtesnius santykius su širdies draugu, o ir socialinės tarnybos pradėjo kelti reikalavimus dėl skyrybų ir alimentų.
O štai su skyrybomis bėda. „Sutuoktinis” persigalvojo, tiksliau, jis prašo neskubėti, mat jam iškilo problemų dėl leidimo gyventi JK.
A. tebegauna nurodymus iš buvusios „piršlės”, ji ir šią moterį, ir netikrą sutuoktinį ir net ją palikusį širdies draugą užjaučia, supranta, jei galėtų – visiems jiems padėtų.
Deja, negali – pati stovi ant nevilties slenksčio, vos prasimaitina, atsirado problemų su sveikata.
Tai kur čia išnaudojimas?