Infekcinės ligos yra gana plačiai paplitę mūsų centro klientų tarpe, patys sergantieji jas labai slepia, bijodami su viešumu susijusio pasmerkimo, sankcijų, neretas net atsisako gydymo, kankinasi be jokios pagalbos.
ŽIV apsikrėtusio A. istorija tą puikiai atskleidžia.
Kone jau klasika tapusi schema – išaiškėjus apie ŽIV, vyras akimirksniu neteko gyvenimo stabilumo, mylimo darbo, susikurtos pakankamai saugios aplinkos.
Sekantys pasirinkimai, tolimesnės darbo paieškos buvo jau daug skausmingesnės, teko susidurti su atviru išnaudojimu.
Kiek šiandien bekalbėtume apie visų lygias galimybes ir teises, tačiau vis dar – sergi ŽIV, marš į visuomenės užribį, toliau nuo sveikųjų.
Išlenda mūsų bendruomenės didieji „baubai” – kas jis, eks-kalinys, narkomanas, gėjus?
Šiame kontekste džiaugiamės, jog A. – tikras kovotojas, atlaikęs stiprius likimo smūgius, atkakliai ieškantis teisingumo. Netikėtai atleistas iš darbo ir netekęs galimybės įsigyti jam būtinus vaistus, vyras nenusileido galingai įdarbinimo agentūrai, paviešino jos elgesį.
Panašios įstaigos yra pratusios nesiskaityti su žmonėmis, juk dažniausiai jų paslaugomis naudojasi asmenys, esantys sudėtingose, pažeidžiamose situacijos, neturintys resursų, jėgų kovoti už save.
Ir šį kartą tikriausiai buvo tikėtasi, jog be jokio teisėto preteksto netekęs darbo žmogus tiesiog atsitrauks, nutylės.
Mes vis raginame asmenis, išgyvenančius traumas, atstūmimą, persekiojimą – netylėkite, atsiskleiskite, padėkite kitai visuomenės daliai jus geriau suprasti.
Bet kiek šiuose pasakojimuose išgirstame apie patirtą neteisybę, prievartą, išnaudojimą, pamatome, kad kai kurios teisės yra tiktai popieriuje.