Ervydas Čekanavičius dėl nepilnamečių seksualinio išnaudojimo teisėsaugai žinomas nuo 1971 metų, o nusikaltimus kartojo iki pat 2011-ųjų, kai ne pirmą kartą atsidūrė už grotų. Jam išeinant į laisvę Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė sako nesijaučianti ramiai. LRT.lt kalbinti ekspertai pastebi, kad elgesio keitimo programos įkalinimo įstaigose neveikia. Tai pripažįsta ir Lietuvos kalėjimų tarnyba.
Pirmadienį po 15 metų už grotų į laisvę turėtų būti paleistas garsiausiu pedofilu vadinamas E. Čekanavičius. Pirmą kartą prieš teismą už seksualinius nusikaltimus jis stojo dar 1971 m., o 2011 m. E. Čekanavičius nuteistas už nepilnamečio berniuko apsvaiginimą ir seksualinį prievartavimą.
Ekspertė nesijaučia rami
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė LRT.lt teigė, kad E. Čekanavičiaus padaryti nusikaltimai – unikalus atvejis Lietuvos istorijoje, o, jos manymu, dar nepavyko nustatyti didesnės dalies nukentėjusiųjų.
Pasak K. Mišinienės, E. Čekanavičiaus nusikaltimų istorija atskleidžia „visuomenės požiūrį ir milžinišką tarnybų neįgalumą“.
„Prievartautojas buvo nesustabdomas ar tiesiog nestabdytas? Sutinku, kad skundai, agresyvus, persekiojantis elgesys, gerai apgalvotas pasiruošimas nusikaltimams ir pėdsakų slėpimas buvo ir yra kietas riešutėlis valdininkams ar teisėsaugininkams, kurie tik įvykus nusikaltimams gali imtis veiksmų“, – apgailestavo K. Mišinienė.
KOPŽI centro vadovė atvira – ji nesijaučia rami, kad, išėjęs į laisvę, šis žmogus toliau nevykdys nusikaltimų.
„Akivaizdžiai kalbame apie aktyvų, agresyvų vaikų prievartautoją, kuris jaučia seksualinį potraukį tam tikro amžiaus berniukams, nusižiūri auką, suplanuoja ir įvykdo nusikaltimą. (…) Netikiu, kad šis žmogus gali ir nori kontroliuoti savo potraukį – per daug vaikų jis nuskriaudė, jo arši gynyba nerodė jokio apgailestavimo ar supratimo apie padarytą žalą“, – pabrėžė K. Mišinienė.
Pasak KOPŽI centro vadovės, jos darbo praktika rodo, kad seksualiniai nusikaltėliai yra linkę kartoti nusikaltimus.
„Yra masiškai bandoma vėl kartoti savo „subrandintas“ schemas, tik, žinoma, ne visada juos pavyksta patraukti atsakomybėn, retai aukos prabyla, yra išgirstamos, surenkami patikimi įrodymai“, – LRT.lt sakė K. Mišinienė.
Ji pateikė vieno Klaipėdos prievartautojo, kartojančio nusikaltimus, pavyzdį: „Plika akimi matyti vos ne tose pačiose vietose jo kartojami seksualiniai nusikaltimai, jis jau nebežino, ką dar galima padaryti moters kūnui, kaip dar geriau išreikšti savo neapykantą bet kurio amžiaus moterims, o mes kiekvieną kartą teisiame jį lyg iš naujo, kažkokių terminų pritrūko recidyvisto statusui…“
Pagalbos kalėjime nesulaukia, atsėdi „iki skambučio“
„Caritas“ nuteistųjų konsultavimo centro vadovas Simonas Schwarzas LRT.lt pasakojo, kad nors yra akredituota programa, skirta seksualiniams nusikaltėliams, trūksta specialistų, todėl ji neįgyvendinama. Su į kalėjimą patekusiais seksualiniais nusikaltėliais nėra dirbama, tačiau pašnekovas viliasi, kad dar šiemet bus paruošti programą galintys įgyvendinti specialistai.
„Šiandien asmuo, kuris atlieka bausmę už seksualinius nusikaltimus, jokios papildomos pagalbos negauna. <…> Be to, bausmės atlikimas yra pavojingas, prieš juos smurtaujama, todėl dažniausiai jie atskiriami nuo kitų nuteistųjų. Jie tiesiog atlieka bausmę, tai yra negerai. Arba turi labai slapstytis, kad tik kiti nesužinotų, kodėl jie pateko į kalėjimą. Didelis trūkumas, kad jiems netaikomas lygtinis paleidimas, žmogus atsėdi, kaip mes sakome, iki skambučio“, – pasakojo jis.
Anot pašnekovo, tokiems nusikaltėliams galimybė išeiti į laisvę anksčiau taip pat turėtų būti užtikrinta, tokiais atvejais jiems padėtų Probacijos tarnyba. Pavyzdžiui, svarstė S. Schwarzas, teismas galėtų įpareigoti lankyti tam tikrus kursus, nustatyti aiškius maršrutus, kur tokie žmonės galėtų vaikščioti.
„Turėtume žymiai daugiau įrankių jiems padėti ir laipsniškai grąžinti į visuomenę. Šiandien to nėra, nes lygtinis paleidimas nėra taikomas“, – paaiškino S. Schwarzas.
Pasak pašnekovo, „Caritas“ padeda ir už seksualinius nusikaltimus nuteistiems asmenims, tačiau informacijos apie konkretų žmogų neturi. Apie tai, kodėl jis sėdėjo kalėjime, sužinoma tik pačiam nuteistajam atsivėrus.
Tai sakė ir KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė. Ji pripažino, kad ją glumina atsakingų valdininkų išsisukinėjimai dėl elgesio keitimo programos įkalinimo įstaigose ir Probacijos tarnyboje.
„Iš vienų mes girdime, kad viskas gerai, visi norintys gauti pagalbą gali dalyvauti tose programose, jos veikia. Kiti jau atvirauja, kad programos yra, bet trūksta paruoštų specialistų, psichologų, kurie galėtų pagal jas dirbti.
Na, o trečias variantas atveria jau visai kitą vaizdą – nėra jokių programų, niekas neveikia, ką jūs čia svaigstate, šiems žmonėms niekuo negalima padėti, patys jie jokios pagalbos ir nenori. Tai kaip yra iš tikrųjų? Gal laikas mums sužinoti realiai apie (ne)teikiamą pagalbą, gal ji tikrai egzistuoja tik ministrų ataskaitose?“ – skeptiškai klausė K. Mišinienė.
Mano, kad atsisakyti lygtinio paleidimo galimybės – klaida
„Lietuvoje taip yra, kad jie tik atsėdi, ypač nuo 2013 m., kai panaikinta lygtinio paleidimo galimybė nuteistiems dėl seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš vaikus. Iki tol veikė programa, bet panaikinus lygtinį paleidimą motyvacija tapo beveik nulinė, sako: „O kam man to reikia, jeigu anksčiau neišeisiu?“ Nėra programų, nėra specialistų, tie žmonės tiesiog atsėdi, dažnai patirdami prievartą, žeminimą ir panašiai“, – LRT.lt sakė Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto docentas, kriminologas Gintautas Sakalauskas.
Jis pabrėžė, kad pedofilija yra ne nusikaltimas, o liga, tačiau ne visi prieš vaikus naudojantys seksualinę prievartą ja serga. Nepaisant to, paaiškino pašnekovas, prievartos naudojimas nėra pateisinamas.
„Panašiai kaip, pavyzdžiui, alkoholizmas. Priklausomybę turintis žmogus gali ir nevartoti alkoholio, bet jis vis tiek alkoholikas. Čia lygiai taip pat turbūt 90 proc. žmonių, kurie serga pedofilija, vaikų neišnaudoja“, – sakė kriminologas.
G. Sakalauskas atkreipė dėmesį, kad niekas negali pasirinkti, kokia liga sirgti, o pagalba būtina ne tik dėl konkretaus žmogaus, bet ir visuomenės gerovės. Remiantis užsienio šalių tyrimais, potraukį vaikams jaučia apie 1 proc. vyrų, tačiau absoliuti dauguma geba save kontroliuoti ir prievartos nesiima.
„Turime bausmių sistemą, orientuotą į atsėdėjimą, žmonės uždaromi, geriausiu atveju gauna kokį nors darbą, ir tiek, tačiau kryptingo poveikio visiškai nėra. Pavyzdžiui, Vokietijoje yra atskiros socialinės terapijos įstaigos, kur žmonės, turintys tokį seksualinį potraukį, laikomi atskirai ir jiems taikomos programos. O mes iš esmės turime sovietinę [sistemą], kur galvojama, kad pats žmogaus uždarymas išspręs problemas, nors dažniausiai įkalinimo įstaigose problemų tik padaugėja“, – paaiškino jis.
G. Sakalausko teigimu, netaikant jokios terapijos, tikimybė, kad žmogus, kartą jau panaudojęs prievartą prieš vaikus, vėl tą darys – gana didelė. Pasak jo, tai taip pat labai priklauso nuo amžiaus, senstant bet koks nusikalstamas elgesys retėja, o seksualinis potraukis blėsta.
Griežtesnės bausmės – visuomenės kerštas, o ne problemos sprendimas
Griežtesnės bausmės vaikų išnaudotojų neatbaidytų, neabejoja LRT.lt kalbintas kriminologas. Anot jo, dažnas nė nežino, kokia atsakomybė gresia, o, be to, įkliūva vienetai. G. Sakalausko teigimu, svarbiausias šioje kovoje yra visuomenės jautrumas bei lytiškumo ugdymas. Prieš 5–6 metus būdavo užregistruojama apie 400 tokių atvejų, tarp kurių ne tik prievartavimas, bet ir kiti atvejai, pavyzdžiui, pornografijos rodymas, o dabar šis skaičius siekia apie 600.
Kriminologas pabrėžia – tai nereiškia, kad prievarta dažnėja, tai rodo, kad visuomenė dažniau atpažįsta netinkamą elgesį ir dėl to kreipiasi į teisėsaugą.
Anot pašnekovo, manantys, kad pedofilija sergančius žmones reikia visam laikui uždaryti į kalėjimus, klysta, nes tai neišspręstų problemos.
„Tai būtų visuomenės keršto išraiška konkrečių žmonių atžvilgiu, juos labai stigmatizuojant, kaip tą patį E. Čekanavičių, kurį daug kas vadina garsiausiu pedofilu, bet tokių žmonių yra daug daugiau, ne tik jis, o toks ženklinimas neteisingas, kuriantis išskirtinumo vaizdinį, lyg tai būtų pavieniai asmenys. Tokių žmonių yra daug daugiau, net tie keli [žinomi], pavyzdžiui, gali būti bet kas – artimasis, kolega, giminaitis“, – pabrėžė kriminologas G. Sakalauskas.
Programos nevykdomos
Lietuvos kalėjimų tarnyba raštu pateiktuose atsakymuose LRT.lt pripažino, kad dėl specialistų trūkumo įkalinimo įstaigose nevykdomos programos seksualiniams nusikaltėliams.
Seksualiai nusikaltusių asmenų terapijos programos užsiėmimai turėtų būti organizuojami grupėje ir trukti apie 3–4 mėnesius, tačiau, kadangi įkalinimo įstaigose trūksta šią programą išmokytų taikyti specialistų, nuteistiesiems ji nėra vykdoma.
Visgi Lietuvos kalėjimų tarnyba nesiėmė svarstyti, ar programos yra efektyvios ir kodėl seksualiniai nusikaltėliai, išėję į laisvę, kartoja nusikaltimus. Pasak tarnybos, programų veiksmingumo tyrimai Lietuvoje nėra atlikti.
Tarnybos teigimu, tokius tyrimus sunkina tai, kad apie seksualinius nusikaltimus dažnai nepranešama teisėsaugai, todėl ne visuomet yra galimybė užfiksuoti pakartotinio seksualinio smurto faktą.
Teisėsaugai Čekanavičius žinomas nuo 1971-ųjų, nusikaltimai pasižymėjo ciniškumu
LRT.lt primena, kad pagal kelis Baudžiamojo kodekso straipsnius, tarp kurių – seksualinis prievartavimas, disponavimas dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu ir kt. nusikaltimai, Ervydui Čekanavičiui 2011 m. buvo skirta 17 metų laisvės atėmimo bausmė. Aukštesnės instancijos teismas bausmę sutrumpino iki 15 metų nelaisvės.
Tąkart į kalėjimą E. Čekanavičius pasiųstas dėl to, kad dar 2009 m. apsvaigino ir seksualiai prievartavo nepilnametį, su kuriuo susipažino Vilniaus traukinių stotyje ir atsiviliojo į savo namus Kaune.
Kaip rašė portalas „Kauno diena“, kitą dieną mažametis buvo rastas ant suoliuko šalia E. Čekanavičiaus namų, paauglys sunkiai orientavosi aplinkoje, prisiminė tik tai, kad minėtas vyras jį vaišino keisto skonio sausainiais.
E. Čekanavičius teistas ne kartą, minėto portalo teigimu, dėl seksualinio potraukio nepilnamečiams berniukams teisėsaugai jis žinomas dar nuo 1971 m., kai prieš teismą stojo pirmą kartą, tačiau buvo pripažintas nepakaltinamu ir išsiųstas priverstinai gydytis.
Žiniasklaidoje ne kartą rašyta, kad 1982 m. milicija jį sučiupo viešojoje Kauno pirtyje, kai apsimetęs milicininku asmuo surengė čia buvusių vyrų „apžiūrą“. Tąkart E. Čekanavičiui, kuris aukoms neretai prisistatinėdavo esąs gydytojas, vėl skirtas priverstinis gydymas.
1995 m. jis nuteistas dėl seksualinės prievartos prieš kitą vyrą, sugrįžęs į laisvę po kelerių metų nuteistas dėl trijų berniukų apsvaiginimo psichotropiniais vaistais, dėl to jam skirta kalėti 4 metus, bet dėl amnestijos bausmė sumažinta, rašo portalas „Delfi“.
2003 m. jis vėl nuteistas kalėti, tąkart beveik 8 metus dėl nepilnamečio tvirkinimo bei santykiavimo su pilnamečiu, pasinaudojant šio bejėgiškumu. Dėl amnestijos bausmė vėl sumažinta, o E. Čekanavičius į laisvę grįžo 2008 m.
„Kauno diena“ rašo, kad E. Čekanavičius bandė dalyvauti politinėje veikloje, 1989 m. dalyvavo atkuriant Lietuvos socialdemokratų partiją, bet dėl nusikalstamos veiklos iš jos pašalintas. Vėliau jis prisistatinėdavo disidentu, bandė gauti Laisvės kovų dalyvio statusą.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2024-11-18, https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2413102/ilgameciu-prievartautoju-problema-pagalbos-kalejime-nesulaukia-atsedi-iki-skambucio