Šią temą mes norėjome paliesti jau labai seniai, vos tik susidūrėme su pirmosiomis istorijomis.
Galvojame, tokių atvejų tikrai yra, tačiau pačių kreipimųsi nėra daug, pradėtų ikiteisminių tyrimų dar mažiau, laimėtų prieš prievartautojus bylų iš viso mikroskopiniai skaičiai.
Homoseksualių asmenų patiriama seksualinė prievarta yra vis dar „užribio” tema, ji nėra pakankamai rimtai traktuojama.
Iš tų atvejų, su kuriais teko dirbti, darytume išvadą, jog neretai užtenka tik fakto, jog prievartos auka yra homoseksuali – labai greitai įsijungia aukos kaltinimo mechanizmas, samprotavimai „tokiems kaip tu juk patinka, kai jus …”, „kas ten supaisys, kaip buvo iš tikrųjų, susitiko du vienodi” ir pan.
Neįtikėtina, kiek homoseksualios aukos turi išklausyti nuomonių, juokelių, matyti kreivų šypsenėlių būtent dėl savo orientacijos – panašu, jog heteroseksuali visuomenės dalis to net neįsivaizduoja, nesupranta, o gal net tylomis palaiko?
Visa tai užriša aukų burnas, jos jaučiasi nesvarbios, izoliuotos, vengia prašyti pagalbos, neretai ir pačios pradeda kaltinti save.
Taigi, šiame lauke turime tikrai rimtą situaciją, kol kas neheteroseksualios aukos yra tarsi „netikros aukos”, tai rodo milžiniškas švietimo spragas tiek teisėsaugininkų, tiek socialinių, kitokią pagalbą teikiančių darbuotojų gretose.
„Aš net nežinočiau, kaip su jais kalbėtis”, mums aiškino vieno didmiesčio socialinė darbuotoja, paklausta, ar žino apie LGBTQ bendruomenės narių pažeidžiamumą.
Ačiū Domantei iš LRT, nesustokime ties vienu straipsniu, apšvieskime visas prievartautojų pamėgtas tamsias palėpes.