Teisingumas įvyko – Pravieniškėse kalintis vaikinas, sužalotas kameroje galimai dėl to, jog liudija prekybos žmonėmis byloje, sulaukė apkaltinamojo nuosprendžio savo kankintojams.
Talžytas metaliniu strypu, spardytas į veidą kitų kameroje esančių kalinių, jis dar prieš egzekuciją maldavo prižiūrėtojų jį apsaugoti, o ir po jos prašėsi iškeliamas, tačiau veltui.
Teisiamieji, ne ką vyresni už savo auką, vienas jų 7, kitas 11 kartų teistas, nesivargino teisme kažką grąžinti – „nuteistieji turi savo taisykles ir pagal jas privalo gyventi”, „po remonto kameroje buvo likę metalinių strypų, betono gabalų”, „visi turime telefonus”.
Tiek vadovai, tiek žemesnio rango pareigūnai, kurie teisme mechaniškai kartojo, jog nematė sužalojimų, juos tenkino leisgyvio kalinio pasakymas, jog nukritęs nuo laiptų, nemalonumų šioje istorijoje turėjo tik dėl jos paviešinimo spaudoje.
Ne pataisos namai, o žvėrių karalystė.
Sunku susitaikyti su mintimi, jog pokyčiai čia neįmanomi.