Šiomis dienomis, pabėgęs iš darbinės vergovės Reikjavike, pas mus grįžo prekybos žmonėmis auka.
Iki tol apie pora savaičių su žmogumi nuolat bendravome žinutėmis, fragmentiškai prieinamu nemokamu ryšiu.
Islandijoje jau prasidėjo pigios darbo jėgos gabenimosi sezonas, šis nukentėjęs žmogus dirbo pas tautiečius (!) įvairius vidaus apdailos darbus.
Sutarto atlyginimo negavo, pabėgęs ilgą laiką gyveno gatvėje.
Bandė trauktis iš gyvenimo, kurį laiką gydėsi ligoninėje, iš jos – paleistas vėl į gatvę.
O ką darbdavys? Tiek apie vergus iš Lietuvos, Afrikos ar Nepalo, darbdavių dainelė yra vienoda – taigi tinginys, girtuoklis, nieko nemoka, tokių čia nereikia, tegul dingsta man iš akių.
Tose šalyse, kur nėra Lietuvos atstovybės, iš ties yra labai sunku organizuoti pagalbą, neretai tenka, kaip šiuo atveju, būnant Kaune, maldauti praeivio Reikjavike palydėti nesiorientuojantį žmogų iki policijos ar nakvynės namų.
Nesugebėsi to padaryti – tautietis vėl nakvos parke, o ryte tu beviltiškai gaudysi jo prisijungimo prie tinklo minutes, gyvas ar kas nutiko?
Dėkojame mūsų garbės konsulei Islandijoje p. Ingai, Jūsų patarimai ir pagalba buvo neįkainojami!