Seksualinio smurto atvejais paprastai ieškome aukos ir kaltininko, juoda ir balta. Ši istorija su daug atspalvių – apie grasinimais paremtą prievartą, kai motina buvo pastatyta prieš neįmanomą pasirinkimą: paklusti ar rizikuoti savo vaiko gyvybe.
Laisvos valios sunaikinimas
Ji iššoko iš važiuojančio automobilio ir prisišaukė pagalbos, tačiau Lietuvos teisėsaugai šio fakto ir jos pasakojimo nepakako ikiteisminiam tyrimui pradėti. Kraujyje nustatytas alkoholio kiekis tapo priežastimi abejoti košmariškais moters išgyvenimais.
Šioje byloje sąmoningo suvokimo ribos plyšta taip, kad pats smurtas tampa ne tik kūno, bet ir moralės naikinimu. Byla, kurią nagrinėjo teismas, apima daugiau nei vieną nusikaltimą. Joje figūruoja baimė, kuri keliama rodant valdžią, ir smurtas, kuris nepalieka mėlynių, bet sugriauna visus saugumo pamatus.
Klausimas, kodėl žmogus nepasipriešino, tampa neįmanomas, nes pati situacija buvo sukurta taip, kad pasipriešinimas reikštų dar didesnį blogį. Tokiose istorijose paprasti vertinimai neveikia – jos verčia susidurti su nepatogia tiesa, kad absoliutus smurtas kartais palieka aukai tik iliuzinį pasirinkimą.
Kalbame apie sadistinį, tokį, sakyčiau, be jokių ribų demonstruotą žiaurumą, fizinę ir seksualinę prievartą vienu metu – apie kokį pasipriešinimą čia galime kalbėti?
Teisėje egzistuoja terminas „laisva valia“, tačiau šis nusikaltimas šią sąvoką tiesiog sunaikino. Kai grasinimas vaiko gyvybe tampa vienintele bendravimo kalba, žmogus tarsi virsta įrankiu svetimame, iškrypusiame scenarijuje. Ši byla nėra tik pasakojimas apie prievartą, tai pasakojimas apie akimirką, kai motinos instinktas saugoti tapo ginklu prieš ją pačią.
„Mūsų visų reakcijos į prievartą gali būti labai skirtingos. Vieni nedelsdami duosime atkirtį, kiti bėgsime, slėpsimės, treti būsime sustingę iš baimės, tarsi paralyžiuoti. Šioje istorijoje aprašyti įvykiai atskleidžia labai didelę grėsmę moters, jos vaiko saugumui. Kalbame apie sadistinį, tokį, sakyčiau, be jokių ribų demonstruotą žiaurumą, fizinę ir seksualinę prievartą vienu metu – apie kokį pasipriešinimą čia galime kalbėti? Svarbu buvo išgyventi, kaip nors pralaukti didžiausias apsvaigusio kankintojo įtūžio akimirkas“, – sako Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė.
Gana nepavojingas?
Nusikaltėlio portretas itin vaizdingas: dešimt teistumų už įvairius nusikaltimus, tarp jų – ir už išžaginimą, leidžia kalbėti ne apie klaidą, o apie ilgalaikį polinkį į smurtą. Būtent toks asmuo tapo šios bylos centru.
Dar 2014 m. Vulvičo karališkasis teismas Londone nuteisė vyrą už išžaginimą ir seksualinį prievartavimą. Vienas Lietuvos teismų patvirtino šio teismo nuosprendį ir kalėti vyrą pasiuntė septynerius metus.
2022 m., galėję būti laisvės metais, tapo laisvėje vykdomų smurtinių nusikaltimų virtine, už kuriuos teismai jam skirdavo švelnius pabarimus – laisvės apribojimus, įpareigodami vyrą gydytis nuo alkoholizmo, draudė vartoti alkoholį ir kitas psichiką veikiančias medžiagas.
Laisvo oro gurkšnis, deja, neįkvėpė recidyvisto pradėti naują gyvenimą. Kaip ir teismo skirti trys iš eilės laisvės apribojimai vis ilgesniam laikui nesulaikė nei nuo alkoholio ar psichiką veikiančių medžiagų, nei nuo smurto.
Būtent tuo laikotarpiu, kai sistema demonstravo pasitikėjimą, jis įvykdė vieną brutaliausių nusikaltimų – seksualinį smurtą prieš moterį ir mažametį berniuką, nuo gimimo turintį raidos sutrikimą.
Žinių trūkumas apie „nepačiupinėjamą, plika akimi nematomą traumą“ būdingas ir teismams.
Asmuo, kuriam buvo patikėta laisvė, sąmoningai pažeidė visas sąlygas, turėjusias užtikrinti visuomenės saugumą. Šioje vietoje klausimas neapsiriboja vien nusikaltėlio asmenybe – jis neišvengiamai krypsta ir į sprendimus, leidusius tokį asmenį laikyti gana nepavojingą būti laisvėje.
„Turime aiškią psichologinio smurto formą. Deja, ji labiau aiški nukentėjusiesiems ar pagalbos teikėjams. Pastebiu, kad teisėsaugai dar reikėtų daug mokymų apie tai. Aiškumo galėtų įnešti platesnis psichologų įtraukimas į tyrimus, didesnis pasitikėjimas jų suteikiamomis žiniomis apie psichologinę traumą, išvadomis apie konkretų atvejį. Žinių trūkumas apie „nepačiupinėjamą, plika akimi nematomą traumą“ būdingas ir teismams“, – sako K. Mišinienė ir priduria, kad KOPŽI centro patirtis atstovaujant aukoms teismuose sukrovė rimtą pastebėjimų bagažą.
Manipuliatoriaus kerai
Yra nusikaltimų, kurių detalių tarsi neįmanoma ištarti garsiai, aprašyti sklandžiai ir paprastai. Jie peržengia net ir pačios tamsiausios vaizduotės ribas, palikdami aukas įkalintas gėdoje, kurios nukentėjusieji net neturėtų jausti.
Nukentėjusioji – ne vienintelė moteris, susiejusi savo gyvenimą su iš kalėjimo grįžusiu vyru. Kiek ji žinojo apie jo praeitį? Ar tik tiek, kiek jis jai pasakojo? Kas lėmė jos drąsą būti su juo? Teismas šių klausimų nenagrinėjo, nes tokia analizė nėra teismo prerogatyva.
Teismas nagrinėjo jos ir jos mažamečio sūnaus išžaginimą ir seksualinį prievartavimą. Tai įvyko, kai moteris priėmė sprendimą nutraukti santykius su vyru, kurio veiksmai kėlė fizinį ir dvasinį skausmą.
„Kalbame apie manipuliatorius, kurie siekia sąmoningai kontroliuoti ir priversti savo aukas daryti tai, ko jie nori. Jų „arkliukas“ – sistemingai griauti pasirinktos aukos pasitikėjimą savimi. Smūgiai ir valkiojimas grindimis tikrai neprasideda pažinties pradžioje, užsimezgus santykiams gali būti daug subtilaus žaidimo, malonaus dėmesio, tačiau palaipsniui kontrolė moters atžvilgiu vis griežtėja, kol galiausiai virsta sistemingu asmenybės ardymu“, – tęsia K. Mišinienė.
Iš bylos medžiagos gali susidaryti įspūdis, kad moteris tarsi „žaidė su ugnimi“. Kai „TikTok“ programėlėje pradėjo bendrauti su slapyvardžiu prisistačiusiu šiauliečiu, moteris įtarė, kad tai jis. Tačiau susirašinėti nesiliovė, o vyro pasiūlymą užsukti į svečius priėmė atsainiai – na, tik kavos. Aiškaus „ne“ susirašinėdama ji neištarė. Galbūt tai gali skatinti mąstyti būti apie tuos atspalvius, o ne tik juodą ir baltą spalvas.
Moteris išėjo pavedžioti šunį, nusipirko šampano. „Ką man dabar su tavimi daryti?“ – jis stovėjo jos namų virtuvėje. Ji akimirksniu suprato pakliuvusi į bėdą. Visi iki šios akimirkos girdėti grasinimai, kad užmuš ją, jos sūnų, tėvus, tapo realūs. Ledinis balsas, akys keistos, lyg būtų perverstos, – tokį tą akimirką ji matė jį.
Atsisakiusi analinio sekso, dėl savo ir sūnaus ramybės ji sutiko pasimylėti paprastai. Kaip aiškino teisme, ši sueitis nekilo iš nuoširdaus jausmo ar noro, greičiau iš noro patenkinti reikalavimą ir taip apsiginti. Lūkestis, kad to pakaks ir ji vėl liks viena su mažamečiu sūnumi, sudužo labai greitai.
„Šioje schemoje atsiradęs aukos emocinis priklausomumas nuo smurtautojo labai ją žaloja – ji nuolat abejoja savimi, yra sutrikusi, jaučiasi kalta. Specialistai naudoja tokį terminą kaip „emociniai narkotikai“, reiškiantį, kad moteris pradeda įsikibti į retas geras akimirkas ir ignoruoja grėsmę“, – aiškina K. Mišinienė.
Apimtas įniršio dėl jos susirašinėjimų su, galimai, nuo jo nukentėjusiomis kitomis moterimis, jis rėkė, įžeidinėjo, smaugė. Ji bandė šokti per balkono langą, bet jis sulaikė. Galiausiai pyktis vėl sprogo ir prasidėjo seksualinė prievarta. Nuplėšė jos apatinius, parvertė miegamajame ant lovos, ranka suėmė kaklą, o koja prispaudė jos kojas.
Pakluso dėl galimybės
Jau buvo rytas, už lango šviesu, kai jis pasikvietė kitame kambaryje buvusį jos sūnų. Atbėgusiam vaikui liepė gultis prie mamos. Berniukas pakluso. Tada liepė jam nusimauti apatinius, berniukas verkė ir nenorėjo to daryti. Abu maldavo šitaip nesielgti.
Jos riksmai berniukui lėkti pas kaimynus nepaveikė sūnaus. Vaikas pasikūkčiodamas verkė, negalėdamas pajudėti iš vietos. Verkiantį vaiką jis užkėlė mamai ant krūtinės ir pareikalavo jų oralinio sekso. Priešingu atveju mama taptų savo mažamečio sūnaus nužudymo liudininke.
Duodama parodymus teisme, ji aiškino visą laiką galvojusi apie tai, kaip prisikviesti pagalbą. Sakė tikėjusi, kad jei padarys ką nors, ko jis reikalauja, nutaikys progą ištrūkti. Būdama fiziškai silpnesnė ji aiškiai matė, kad jėga ar išsiduodama, kad siekia pagalbos, nieko nelaimės. Į pergalę, išsilaisvinimą ėjo skaudžiais pralaimėjimų žingsniais. Visa tai sadistas filmavo. „Jis visada prievartaudamas ir daužydamas filmuodavo“, – teisme liudijo nukentėjusioji.
„Pasitaikius progai, moteris šaukėsi pagalbos, skambino policijai, tačiau prievartos akto metu išsigelbėti nebuvo jokių galimybių. Verčia susimąstyti faktas, kad panašaus tipo smurtautojai, kad ir kaip būtų susierzinę, „užsivedę“, nepuola savo kaimynų vyrų, praeivių vyrų, pareigūnų vyrų, atvirkščiai, jie sugeba akimirksniu „persijungti“ į ramų, draugišką režimą, vos tik pajutę šalia savęs fiziškai lygiavertį ar pranašesnį žmogų. Tai gali suklaidinti ir į duris pasibeldusius pareigūnus, kaimynus – sienos kambaryje nutaškytos krauju, o žmogus sutrikęs šypsosi: „Atleiskite, su žmona truputį apsibarėme“, – realybės grimasas aiškina KOPŽI vadovė.
Kriminologiniai tyrimai rodo, kad seksualinį smurtą vykdantys recidyvistai dažnai geba ilgą laiką funkcionuoti kaip „kontroliuojantys, bet ne atviri smurtautojai“. Australų tyrėja Kate Fitz-Gibbon yra pabrėžusi, kad tokie asmenys linkę manipuliuoti gėda, kaltės jausmu ir grasinimais, kurdami iliuziją, kad pavojus bus dar didesnis, jei auka pasitrauks ar kreipsis pagalbos.
Vaiko traumos gylis
Ši byla yra dviguba. Jos centre – ne tik nukentėjusi motina, bet ir vaikas – mažametis berniukas, turintis raidos sutrikimą. Su berniuku bendravę specialistai atkreipė dėmesį – vaikas bijojo buvusio mamos sugyventinio, bijojo dėl mamos.
Vaiko patirtis nusikaltime liko beveik neišsakyta. Ekspertų sprendimu, vaikas buvo apklaustas minimaliai, nes jo kalba, elgesys ir emocinės reakcijos aiškiai rodė stiprų patirtos traumos poveikį. Tai, ko jis negalėjo įvardyti žodžiais, buvo matoma iš jo reakcijų.
„Jo emocinė būsena, kūno kalba ir pasakojimo turinys atitinka patirtas patirtis. Atliekant eksperizę jam buvo išlikusios stiprios reakcijos į stresą, t. y. įsitempdavo, graudinosi, verkė. Jis vengė ir nenorėjo kalbėti, slopino savo patirtis ir nesistengė priešingai pateikti informacijos“, – nurodo ekspertai.
Jo kūnas ir emocijos išdavė gerokai daugiau, nei galėjo pasakyti žodžiais. Berniukas visą laiką drebėjo, verkė ir krūpčiojo. Apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją psichologė rekomendavo baigti. Vaikas verkdamas pasakojo nusikaltimo aplinkybes apie mušamą mamą, grasinimus nužudyti mamą ir jį patį, apie tai, kad buvęs sugyventinis privertė mamą daryti sūnui tai, ko jie abu nenorėjo.
Vaiko reakciją į stresą patvirtino ir tai, kad bendravimo pradžioje buvęs įsitempęs ir baikštus berniukas kalbinamas atsipalaidavo, užmezgė kontaktą, tačiau kalbą pasukus apie nusikaltimo aplinkybes vaiko elgesys pasikeitė – ėmė nepaisyti taisyklių, atsistojęs pradėjo šokti. Anot ekspertų, tokia pozityvi berniuko nuotaika neatitiko nusikaltimo situacijos.
„Smurtas prieš moteris artimoje aplinkoje paliečia ir jų vaikus. Ne tik paliečia – pervažiuoja juos kaip nevaldomas buldozeris. Aptariama situacija yra labai išskirtinis, nors ne vienintelis atvejis. Turime labai aiškiai suprasti: tai, kad vaikai yra „kitame kambaryje, žaidžia, ruošia pamokas“, smurtinėse situacijose jų nė kiek negelbsti. Jie bet kurią akimirką gali tapti agresoriaus auka. Kitame mieste mes teikėme pagalbą mergaitėms, kurias girtam tėvui į lovą atvesdavo sumušta, mirtinai išgąsdinta jų motina“, – K. Mišinienė dalijosi tuo, kas dažniausiai lieka už uždarų durų.
Vaiko patirta trauma šioje byloje tapo skaudžiausiu įrodymu, kad motinos „pasirinkimas“ buvo tik iliuzija. Grėsmė, nukreipta į vaiką, nepaliko jai sprendimų laisvės – tik pareigą bet kokia kaina bandyti jį apsaugoti. Tai, kad vaikas buvo taip stipriai paveiktas, jog specialistai nusprendė jį apklausti minimaliai, rodo ne motinos kaltę, o smurto mastą. Šioje vietoje pasirinkimo nebuvo nei motinai, nei vaikui – buvo tik prievarta, kurią išgyveno abu.
Galios disbalansas
Iš šalies tokiose bylose neretai bandoma ieškoti „sprendimų“: kodėl ji buvo su tokiu žmogumi, kodėl auka nesikreipė pagalbos, kodėl nepasipriešino, kodėl pakluso. Tokių klausimų kyla tik tiems, kurie niekada nebuvo pastatyti į situaciją, kurioje pasirinkimas yra fikcija.
Grasinimai dėl vaiko gyvybės panaikina bet kokią realią valią – lieka tik instinktas apsaugoti. Tokiu momentu žmogus nebesprendžia, jis reaguoja. Aukai paliekami du keliai, tačiau abu veda į žalą, tik vienas jų atrodo mažiau mirtinas.
„Labai retai matome bylų, kur aukos absoliučiai išvengtų kaltinimų, samprotavimų, kad nereikėjo to ir to daryti. Smurtautojų advokatai nė nemirktelėję gali plūdusiai kraujais, sulaužytais šonkauliais aukai mestelti, kad „galėjai iš karto po įvykių paskambinti policijai“, „aplinkiniai nematė, kad būtum labai nusiminusi“, „jis tave mylėjo, o tu šiurkščiai jį atstūmei“ ir pan., – dažniausias aplinkos reakcijas mini K. Mišinienė. – Smurto atvejais stebime milžinišką galios, jėgų disbalansą, tad toks moralizavimas, aiškinimas, kad tu jį išprovokavai savo elgesiu, apranga ar dar kuo nors yra nedviprasmiškas stojimas į nusikaltėlio pusę. Sutinku, kad užmegzdama artimus ryšius su asmeniu, kuris jau buvo nuteistas ilgiems metams dėl seksualinės prievartos, yra priklausomas nuo alkoholio ar narkotikų, moteris su savo vaikais atsiduria didelės rizikos zonoje.“
Būtent todėl tokiose istorijose neįmanoma matyti paprastų „taip“ arba „ne“. Bejėgiškumas čia nėra silpnumo ženklas – tai smurto padarinys. Kai grėsmė nukreipiama į vaiką, suaugusiojo atsakomybė tampa ginklu prieš jį patį. Ši riba, kur motinystė paverčiama prievartos įrankiu, yra viena brutaliausių smurto formų, nors apie ją kalbama retai ir atsargiai.
Svarbu ir tai, kad žinojimas apie vyro praeitį automatiškai nereiškia žinojimo apie būsimą nusikaltimą. Kanados psichologas Donaldas Duttonas, tyrinėjęs smurto partnerystėse dinamiką, sako, kad smurtautojai dažnai patys aktyviai kuria „pasikeitusio žmogaus“ naratyvą, ypač po įkalinimo ar gydymo. Šis naratyvas neretai palaikomas ir instituciniu lygmeniu – lygtinis paleidimas, oficialūs draudimai, probacijos kontrolė siunčia žinutę, kad asmuo vertinamas kaip gana nepavojingas. Tai žymiai susilpnina aukos vidinį pavojaus vertinimą.
Todėl teiginiai, kad ji „neapsaugojo“ nuo smurtautojo vaiko, iš esmės perkelia atsakomybę nuo to, kuris smurtavo, ir nuo sistemos, leidusios pavojingam asmeniui būti laisvėje, ant žmogaus, kuris kasdien patyrė nuolatinę grėsmę. Tyrimai aiškūs: motinos buvimas šalia smurtautojo nėra rizikos kūrimas – rizika jau egzistuoja, o motina dažniausiai bando ją valdyti turimomis labai ribotomis priemonėmis.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2026-02-23, https://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/bejegiskumo-riba-kai-gresme-vaikui-vercia-paklusti-1743389