Mes įpratome kartoti, kad prievartos aukos tyli, jos nenori prisiminti, kalbėti…
Bet kartais jos tiesiog sprogsta nuo noro atsiverti, ilgametis tylėjimas jas žlugdo ir neleidžia nei pamiršti tuos įvykius, nei judėti pirmyn.
O ir galimybių prakalbti yra daug mažiau, negu kad mums visiems atrodo.
Specialistai neretai raukia nosis dėl TV laidų, internetinių portalų, kviečiančių žmones pasipasakoti – „paviršutiniška, šou, cirkas dėl reitingų” ir pan.
Ir mes ne išimtis. Todėl labai nustebome, kai tokia „šou” laida nukreipė pas mus pagalbai moterį, ilgus dešimtmečius nešiojusią vaikystės žaizdą, kuomet ją tvirkino globėjas, o jo žmona apsimetinėjo nieko nematanti.
Suaugusi moteris verkia taip, lyg prievarta būtų įvykusi vakar, ji visa dar ten, tuose tamsiuose kambariuose, girdi neryžtingus prievartautojo žingsnius, prasiveriančias duris…
Šiandien šios dramos įkaitais yra tapusi ne tik nukentėjusioji, bet ir visi jos artimieji, taip niekada ir nesupratę, kas yra ne taip? ko trūksta, kas negerai?
Galvojame, kad visi keliai tinka, kad tik aukos prabiltų ir gijimas prasidėtų, nors ir per vėlu teisiniams procesams.